Gerbiamieji,

nuo 2001 m. rugsėjo 26-sios švenčiama Europos kalbų diena. Europa turi 23 oficialiąsias kalbas ir virš 60 regioninių.

Šios šventės metu Europos valstybėse organizuojami įvairūs renginiai, siekiant paskatinti kalbų mokymosi įvairovę, išugdyti pagarbą visoms Europos kalboms, regionų ir tautinių mažumų kalboms.

Kasmet Europoje kalbų dieną vyksta šimtai renginių: iškilmingų minėjimų, kalbų kursų, konkursų, radijo ir televizijos laidų, konferencijų.

Šios dienos paskirtis trejopa: šviesti visuomenę Europos daugiakalbystės klausimais, puoselėti kultūrų ir kalbų įvairovę ir skatinti visus mokytis kalbų mokyklose, universitetuose ir vėliau, juos baigus.

Yra priimta BENDRA EUROPOS TARYBOS IR EUROPOS KOMISIJOS DEKLARACIJA dešimtųjų Europos kalbų dienos metinių proga 2011 m. rugsėjo 26 d. Šiame dokumente pasisakoma už Europos kalbinį paveldo išsaugojimą ir viešinimą.

Tačiau svarbiausias dokumentas, įtvirtinantis regioninių kalbų apsaugą yra EUROPOS REGIONINIŲ, ARBA MAŽUMŲ, KALBŲ CHARTIJA, o taip pat TAUTINIŲ MAŽUMŲ APSAUGOS PAGRINDŲ KONVENCIJA.

Chartijoje įtvirtinti šie principai ir tikslai yra šie:

– regioninių, arba mažumų, kalbų, kaip kultūrinių vertybių išraiškos, pripažinimas;

– pagarba geografinėms zonoms siekiant garantuoti, kad esantys arba kuriami nauji administraciniai -dariniai netrukdytų skatinti konkrečių regioninių, arba mažumų, kalbų vartojimą;

– būtinumas ryžtingais veiksmais remti regionines, arba mažumų, kalbas, siekiant jas apsaugoti;

– viešajame ir asmeniniame gyvenime regioninių, arba mažumų, kalbų šnekamosios kalbos ir rašto – vartojimo palengvinimas ir/ar skatinimas;

– reikiamų priemonių suteikimas regioninėms, arba mažumų, kalboms mokytis ir studijuoti įvairiais lygiais;

– svarbių transnacionalinių apsikeitimų rėmimas;

– draudimas bet kokia forma nepagrįstai išskirti, varžyti regioninių, arba mažumų, kalbų vartojimą ar jam teikti privilegijas, kelti grėsmę tų kalbų palaikymui ar vystymui;

– valstybių parama abipusiam visų šalyje esančių lingvistinių grupių supratimui palaikyti.

Chartijoje ir Konvencijoje įtvirtinta ir daugybė kitų principų ir teisių.

Prisiminkime: žemaičių kalba tarptautiniame ISO registre 2010-06-30 įregistruota kaip savarankiška gyva kalba: ISO 639-3.

Su giliu apmaudu turime konstatuoti, kad valstybė daro viską, kad ne tik nebūtų puoselėjama valstybės antroji – ŽEMAIČIŲ – kalba, bet oficialios institucijos (visų pirma Valstybinė lietuvių kalbos komisija), išlaikomos iš mūsų mokamų mokesčių, stengiasi sunaikinti mūsų kalbos likučius, išstumti ją iš mūsų aplinkos. Žemaičių kalbos įregistravimas ISO buvo apgaubtas informacine blokada. Puikiai žinome, kad valstybė uždraudė mums deklaruoti žemaičių tautybę. Lietuva su mumis dėl to bylinėjasi nuo 2002 metų, kai buvo teismui apskųsti 2001-jų metų visuotinio gyventojų surašymo duomenys. Nuo 2011 metų „tautybės byla“ perduota EŽTT Strasbūre. Gerbiamieji,

Yra priimta BENDRA EUROPOS TARYBOS IR EUROPOS KOMISIJOS DEKLARACIJA dešimtųjų Europos kalbų dienos metinių proga 2011 m. rugsėjo 26 d. Šiame dokumente pasisakoma už Europos kalbinį paveldo išsaugojimą ir viešinimą.

Tačiau svarbiausias dokumentas, įtvirtinantis regioninių kalbų apsaugą yra EUROPOS REGIONINIŲ, ARBA MAŽUMŲ, KALBŲ CHARTIJA, o taip pat TAUTINIŲ MAŽUMŲ APSAUGOS PAGRINDŲ KONVENCIJA.

Prisiminkime: žemaičių kalba tarptautiniame ISO registre 2010-06-30 įregistruota kaip savarankiška gyva kalba: ISO 639-3.

Su giliu apmaudu turime konstatuoti, kad valstybė daro viską, kad ne tik nebūtų puoselėjama valstybės antroji – ŽEMAIČIŲ – kalba, bet oficialios institucijos (visų pirma Valstybinė lietuvių kalbos komisija), išlaikomos iš mūsų mokamų mokesčių, stengiasi sunaikinti mūsų kalbos likučius, išstumti ją iš mūsų aplinkos. Žemaičių kalbos įregistravimas ISO buvo apgaubtas informacine blokada. Puikiai žinome, kad valstybė uždraudė mums deklaruoti žemaičių tautybę. Lietuva su mumis dėl to bylinėjasi nuo 2002 metų, kai buvo teismui apskųsti 2001-jų metų visuotinio gyventojų surašymo duomenys. Nuo 2011 metų „tautybės byla“ perduota EŽTT Strasbūre.

Ne tik Europos kalbų dienos išvakarėse turime pamąstyti ką galime pasakyti partijos bičiuliams, Žemaitijai ir Lietuvai dėl oficialia valstybės politika tapusio ir vykdomo didžialietuviško nacionalizmo, šovinizmo, kultūrinio genocido.

Partija kelis metus tylėjo, nepasisakydavo dėl Žemaičiams ir visai Lietuvai svarbiausių aktualijų. Galų gale privalome nutraukti savo „tylos politiką“ ir viešai išdėstykime savo poziciją gyvybiniais Tautai ir valstybei klausimais. Tauta (ir rinkėjai) senai laukia Partijos balso. Mes esame POLITINĖ PARTIJA ir privalome prabilti.

Šiandien turime viešai pasakyti: Žemaičių Kalba gyva ir oficialiai pripažintaEuropoje,bet

ne Lietuvoje ……kodėl …kam ji trukdo demokratinėje valstybėje….???????

Kreivas Žemaičių krikšto propagavimo burbulas
Stebint pompastišką, melagingais teiginiais grindžiamą Žemaičių krikšto šventimą, ir ne tik tai, susidaro įspūdis, kad ir Romos katalikų dvasininkija, ir kai kurios Lietuvos Valstybės institucijos elgiasi taip lyg toji religija būtų Valstybinė Lietuvos religija, o tai – Lietuvos Respublikos Konstitucijos ignoravimas.

Žemaitėjes žemielape
Žemaitėjes žemielape 17-18 a.

Pastebėjimai apie BALTŲ VIENYBĖS UGNIES SĄŠAUKĄ 2012
Pastebėjimai apie BALTŲ VIENYBĖS UGNIES SĄŠAUKĄ 2012

Žemaitėška kūryba
Tamošauskė Dalė – Katras kaltiesnis? (jumoreska)

Žemaitėška kūryba
Tamošauskė Dalė – Netėkrė pininga (nuovelė)

Žemaitėška kūryba
Tamošauskė Dalė – Eilieraštē

Žemaitėška kūryba
Žvinklīs Pranis – Eilieraštē

Žemaitėškas raidės kompiuteryje
Kap parašytė žemaitėškas raidės kompiuterio
Nuorėnt kad balsis atsėrastom so brūkšnelio vėrš lėtaras, rēk spaustė „alt“ ėr reiklaingōjė skaitliu kuombėnācėjė…

ŽEMAITIŠKAS ĖLGUOSĖS LĖTARAS

Ā, ā, Ē, ē, Ī, ī, Ō,ō

Ā – 0194

ā – 0226

Ē – 0199

ē – 0231

Ī – 0206

ī – 0238

Ō – 0212

Ō – 0244

Nuorint atspaustė teisingā lėtara, rek spaustė klaviatūruo alt klavėša ėr surinktė nuruodītus skaičius, toukart tekstė ėr atsėspaus atėtinkams znuoks.

ŽEMAIČIŲ RAŠYBA
Aleksas Girdenis, Juozas Pabrėža ŽEMAIČIŲ RAŠYBA VILNIUS – ŠIAULIAI 1998

Didžiuokimės savo kalba
Lietuvių kalba, kokia sena ji bebūtų, pasižymi nuostabia struktūra, tobulesne už sanskritą ir graikų kalbą, žodingesnė negu lotynų kalba ir nepalyginamai įmantresnė, negu bet kuri iš paminėtų trijų.

Tikrai turim kuo didžiuotis, linkėjimai visiems kas skaitys


Lietuvių kalba
Apie ją rašo „The New York Times“dienraštis. Vertimas iš anglų kalbos
Theodore S. ThurstonSantrauka. T.S.Thurstonas: „matuojant kalbos grožį lietuviai turėtų užimti pirmą vietą“. Theodoro S. Thurstono rašinys apie lietuvių kalbą primena odę: ,,Ji pralenkia visas kitas Europos kalbas savo antikibkumu, garsų grynumu ir savo nuostabia gramatine struktūra“. Nors straipsnis Rašytas dar l94l metais, jis lietuvių aptiktas ir interneto svetainėse pradėtas skelbti tik visai neseniai. Ir, nenuostabu, sukėlė naują pasididžiavimo savo kalba bangą.
Lietuvių kalba, kokia sena ji bebūtų, pasižymi nuostabia struktūra, tobulesne už sanskritą ir graikų kalbą, žodingesnė negu lotynų kalba ir nepalyginamai įmantresnė, negu bet kuri iš paminėtų trijų. Ir vis dėlto lietuvių kalba turi su visomis trimis kalbomis didesnį giminingumą, negu kad gamta būtų galėjusi sukurti, ne tik veiksmažodžių šaknyse, bet ir taip pat ir gramatinės struktūros formose bei žodžių morfologinėj konstrukcijoj. Toks aiškus giminingumas, kad bet koks filologas gali matyti labai aiškiai, kad sanskritas, graikų ir lotynų kalbos turėjo išssivystyti iš bendro šaltinio – lietuvių kalbos.Dėl panašios priežasties galima daryti prielaidą, kad heruliai, rugiai, gotai, senprūsiai, latviai ir jų kalbos buvo tos pačios kilmės, nes jie buvo senovės lietuviai.Mokslininkai yra pripažinę lietuvius primityvios arijų kultūros ir civilizacijos atstovais. Įžymūs filologai sutinka, kad lietuvių kalba yra ne tik seniausia kalba pasaulyje šiandien, bet ir arijų pripažinta kaip jų kalbų šaltinis prieš pastebint sanskrito evoliuciją. Lietuvių kalbos senumas ir jos gramatinė struktūra priskiria ją tam pačiam laikotarpiui kaip ir seniausias sanskritas – 2000m. pr.m.e. arba dar anksčiau.Lietuvių kalba yra arijų prokalbė ir žymiems kalbininkams buvo žinoma, kad ji buvo šnekamoji – nerašytinė kalba, vartojama Europoje daugelį šimtmečių. Tačiau naujausi lingvistiniai tyrinėjimai aiškiai įrodo, kad lietuvių kalba buvo rašoma netgi prieš krikščionybės erą, nors kaip seniai prieš krikščionybės erą yra sunku nustatyti. Bet remiantis ligvistiniais įrodymais ir senoviniais raštais Indijoj ir Persijoj, galima manyti, kad lietuvių kalba buvo rašoma net 1000 metų prieš Kristaus gimimą.


Turtingiausias lietuvių kultūros paveldas yra jų kalba, kuri yra vienas iš didžiausių žmonijos pasiekimų. Ji pralenkia visas kitas Europos kalbas savo antikiškumu, garsų grynumu ir savo nuostabia gramatine struktūra. Galima aiškiai matyti aukščiausiai išvystytos gramatikos ir iš natūralių ir gražių jų kalbos garsų, kad lietuviai iš tiesų turėjo kūrybingumo genijų labai ankstyvoje mūsų civilizacijos eroje. Lietuvių kalbos balsių sistema yra labiausiai antikinė savo stiliumi. Ji yra senesnė, negu sanskritas, latvių, graikų ir lotynų kalbos čia išdėstyta tvarka.Lingvistinės paleontologijos duomenimis yra tiesa, kad iš visų kalbų tik lietuvių kalba išlaikė primityviosios arijų šnekamasios kalbos grynumą nuo to tolimo antikinio laikotarpio iki šių dienų. Daugelis antikinių kalbų seniai išnyko iš žmonijos istorijos, tačiau lietuvių kalba yra kaip antikinis balto marmuro paminklas, kuris tebestovi neapneštas laiko dulkėmis po daugelio šimtmečių ilgaamžės žmonijos istorijos.Lietuvių kalbos morfologija aiškiai mums atskleidžia daug neišaiškintų senovės civilizacijos istorinių paslapčių, žymiai išplečia lingvistikos mokslo horizontus ir praplečia žmonijos žinias
apie jos dar neatskleistą praeitį. Atradimas lietuvių kalbos stebėtino panašumo su avesta (senąja persų kalba) ir su sanskritu akivaizdžiai atvėrė naujus horizontus lingvistikos mokslo srityje, remiantis lyginamosios morfologijos išvadomis. Dar daugiau, lietuvių kalbos morfologija įtikinamai įrodo, kad valdančioji klasė arba senovės hititų ( Hittite-Gititis) valdovai turėjo pavardes, panašias į lietuvių. Žymus anglų mokslininkas Robert G. Latham buvo absoliučiai teisus, kai jis pareiškė: „Pačioje kalboje glūdi daugiau, negu bet kuriuose jos kūriniuose…“Šiandien pasaulis būtų daug turtingesnis kultūros atžvilgiu, jei Lietuva būtų nepriklausoma, kadangi lietuvių tauta atstovauja ne tik arijų prokalbės civilizacijai ir kultūrai, bet taip pat turi
didžiausią brangenybę pasaulyje – savo senovinę gražią kalbą.Lietuvių kalba išaukštinta dėl jos antikiškumo bei grožio ir dėl jos didelės reikšmės lyginamosios filologijos mokslui ne tik žinomų kalbininkų, bet ir didžiausio iš visų filosofų – Imanuelio Kanto. Sekančios fragmentinės citatos iš garsių kalbotyros mokslininkų darbų parodys lietuvių kalbos vertingumą ir svarbą pasaulio kultūrai. Benjamin W. Dwight savo knygoje Modernioji filologija (Modern Philology) labai stipriai pabrėžia didžiulę lietuvių kalbos reikšmę kalbotyros mokslui.

Jis taip sako apie lietuvių kalbą:
„Iš visų Europos kalbų lietuvių kalba turi didžiausią skaičių maloninių ir mažybinių žodžių, daugiau, negu ispanų ar italų kalbos, netgi rusų, ir jie gali būti dauginami be galo, pridedant juos prie veiksmažodžių ir prieveiksmių, lygiai kaip prie būdvardžių ir daiktavardžių. Jeigu tautos vertė, imant visą žmoniją, būtų matuojama kalbos grožiu, tai lietuvių tauta turėtų užimti pirmą vietą Europos tautų tarpe“.Įžymus anglų lingvistas Isaac Taylor savo knygoje Arijų kilmė (The Origins of the Aryans) pareiškia labai įdomų ir svarbų komentarą apie lietuvių kalbą. Jis teigia, kad arijų civilizacija turėjo būti lietuvių gyenamose vietose. Jis komentuoja taip:“Galima spėlioti, kad, jeigu turėtume lietuvių literatūros iš to laikotarpio, kaip seniausia indų literatūra, galėtume su didesniu tikrumu teigti, kad arijų kalbos lopšys turėjo būti lietuvių apgyventoje teritorijoje“.
Anot žinomo anglų mokslininko Robert G. Latham, lietuvių kalba turi daugiau giminingumo su sanskrito kalba, negu bet kokia kita, gyva ar mirusia, kalba pasaulyje. Savo knygoje Aprašomoji etnoligija (Descriptive Ethology) jis taip išsireiškia apie lietuvių kalbą: „Be abejonės sanskrito giminingumas su lietuvių kalba yra didesnis, negu bet kokia kita kalba šioje Žemėje“.

Lietuvių kalbos svarbumą taip pat pripažino naujųjų laikų didžiausias filosofas Immanuel Kant (1724-1804), kuris buvo gimęs Rytprūsiuose (Prussian Lithuania) ir gerai mokėjo lietuvių kalbą. Savo Lietuvių-vokiečių kalbų žodyno (Lithuanian and German Dictionary) pratarmėje jis rašė, kad lietuvių kalba nusipelno būti valstybės apsaugoma. Jo komentaras apie lietuvių kalbą turi didelę istorinę reikšmę, nes jis yra autoritentingas ir patikimas. Jis buvo ne tik filosofas, bet ir kalbininkas. Jis taip komentuoja apie lietuvių kalbą: „Ištikrųjų, jokia kita pasaulio kalba nėra gavusi tiek aukštų pagyrimų kaip lietuvių kalba. Lietuvių tautai buvo priskirta didelė garbė už sukūrimą, detalių išdailinimą ir vartojimą aukščiausiai išvystos žmogiškos kalbos su savita gražia ir aiškia fonologija. Be to, pagal lyginamąją kalbotyrą, lietuvių kalba yra labiausiai kvalifikuota atstovauti pirmykštei arijų civilizacijai ir kultūrai“.



The New York Times, LITHUANIAN LANGUAGE
By Theodore S. Thurston

The Lithuanian language, whatever its antiquity, is of a wonderful structure, more perfect than either Sanskrit or Greek, more copious
than Latin, and exquisitely refined than any of these three. Yet,
Lithuanian bears to all of them a stronger affinity than could have
been produced by nature, not only in the roots of verbs, but also in
forms of grammatical structure and the morphological construction of
words. So strong is this affinity that any philologist can see very
clearly that Sanskrit, Greek and Latin must have sprung from a common
source, Lithuanian.

There is a similar reason for supposing that the Heruli, Rugians,
Goths, Old Prussians, and Latvians, and their language, had the same
origin, for they were ancient Lithuanian people.

Scholars have recognized the Lithuanians as exponents of the primitive
Aryan culture and civilization. Renowned philologists have agreed that
the Lithuanian is not only the oldest language in the world today, but
the language used by Aryans before the invention of evolution of
Sanskrit. The antiquity of Lithuanian language and its grammatical
structure place it in the same period with the oldest Sanskrit – 2000
B.C. or earlier.

Lithuanian is a Proto-Aryan, and to the renowned linguists, it was
known to be unwritten language in Europe for many centuries. However,
recent linguistic investigations have definitely proven that the
Lithuanian language was written even before the Christian era, though
how far before it is difficult to determine with any degree of
accuracy. But from the linguistic evidence and ancient writings in
India and Persia, it is possible to assume that Lithuanian language
must have been written as far back as one thousand years ago before
the birth of Christ.

The richest cultural heritage of the Lithuanian people is their
language, which represents one of highest achievements of all mankind.
It surpasses all other European languages in its antiquity, the purity
of its sounds, and its wonderful grammatical structure. It can be
clearly seen, by a study of the highest developed grammar and the
natural and beautiful sounds of their language, that the Lithuanians
indeed possessed a creative genius in a very early era of our
civilization. The vowel system of the Lithuanian language is the most
ancient in its style. It antedates Sanskrit, Latvian, Greek and Latin
in that order.

According to linguistic palaeontology, it is true that of all
languages, only Lithuanian has preserved the purity of the primitive
Aryan speech from that remote period of antiquity to the modern age.
Many ancient languages have vanished long ago from the knowledge of
mankind; however, the Lithuanian language is like an ancient monument
of white marble – it still stands untarnished after many centuries of
man’s long history.

The morphology of the Lithuanian language clearly reveals to us many
unsolved historical mysteries of ancient civilization, significantly
expands the horizon of linguistic science and broadens mankind’s
knowledge of his dark past. The discovery of the remarkable similarity
of the Lithuanian language to Avesta (Old Persian) and Sanskrit has
clearly opened new frontiers in the field of linguistic science
according to the conclusions of comparative morphology. Moreover, the
morphology of the Lithuanian language definitely proves that the
ruling class, or the kings of the ancient Hittite (Gittitis) nation,
had surnames similar to Lithuanian surnames. The renowned English
scholar, Robert G. Latham, was absolutely correct when he said „…There
is more in language than in any of its productions…“

Today the world would be far richer in its culture if Lithuania were
independent, because the Lithuanian nation represents not only the
Proto-Aryan civilization and culture, but also has the richest
treasure in the world – its ancient beautiful language.

The Lithuanian language has extolled for its antiquity and beauty, and
for its great importance in the field of comparative philology not
only by the renowned linguistic scholars, but also by the greatest
philosopher of all, Immanuel Kant. The following fragmentary
quotations from eminent linguistic scholars will show the value and
importance of the Lithuanian language to the culture of the world.
Benjamin W. Dwight, in the book Modern Philology, very strongly
emphasizes the great value of the Lithuanian language in the field of
linguistic science. He comments on the Lithuanian language as follows:

„Of all European languages, the Lithuanian has the greatest number of
affectionate and diminutive terms, more than the Spanish or Italian,
even more than Russian, and they can be multiplied almost indefinitely
by adding them to verbs and adverbs as well as adjectives and nouns.
If the value of a nation in the total sum humanity were to be measured
by the beauty of its language, the Lithuanian ought to have the first
place among the nations of Europe“

The eminent English linguistic scholar Isaac Taylor, in his book The
Origin of the Aryans, make a very interesting and important comment on
the Lithuanian language. He states that the Aryan civilization must
have been in the Lithuanian region. He comments as follows:

„It may be surmised that if we possessed a Lithuanian literature of a
date contemporary with the oldest literature in India, it might be
contended with the greater reason that the cradle of the Aryan
language must have been in the Lithuanian region“

According to the renowned English scholar, Robert G. Latham, the
Lithuanian language has a stronger affinity to the Sanskrit language
than all other languages in the world, living or dead. In his book
Descriptive Ethnology, he comments on the Lithuanian language as
follows:

„Now, without doubt, the affinities of the Sanskrit are closer with
the Lithuanian than with any other language on the face of the earth.“

The importance of the Lithuanian language was recognized also by
greatest philosopher of modern times, Immanuel Kant (1724-1804), who
was born in Prussian Lithuania and had a thorough knowledge of the
Lithuanian language. In his preface to a Lithuanian and German
Dictionary, he wrote that the Lithuanian language deserved the
protection of the state. His comment on the Lithuanian language has a
great historical significance, because his comment is authoritative
and reliable. He was not only a philosopher, but also linguist. He
comments on the Lithuanian language as follows:

„As a matter of fact, no other language in the world has received such
praise as the Lithuanian language. The garlands of high honour have
been taken to Lithuanian people for inventing, elaborating, and
introducing the most highly developed human speech with its beautiful
and clear phonology. Moreover, according to comparative philology, the
Lithuanian language is best qualified to represent the primitive Aryan
civilization and culture“.

 

Santrauka

1260 m. liepos 13 d. prie Durbės ežero (dab. Latvija) įvykęs mūšis yra viena didžiausių ir reikšmingiausių pergalių prieš Vokiečių ordiną visoje Pabaltijo kryžiaus karų istorijoje. Šioje studijoje apžvelgiamas jos kontekstas, priežastys ir pasekmės.

XIII a. viduryje Vokiečių ordinas Pabaltijyje buvo per žingsnį nuo galutinės pergalės. 1230 m. įsikūręs Kulmo žemėje prie Vyslos ir iš ten pradėjęs sėkmingą Prūsijos nukariavimą, 1237 m. jis prisijungė Kalavijuočių ordiną ir perėmė jo valdas Livonijoje, kurias toliau plėtė. Lietuvos valdovas Mindaugas nesugebėjo tam pasipriešinti.

1248 m. Lietuvoje pratrūkęs vidaus karas atvedė į Vokiečių ordino glėbį iš pradžių į sostą pretenduojantį Mindaugo sūnėną Tautvilą, o paskui ir patį Mindaugą, kuris mainais už pagalbą užleido kryžiuočiams didžiąją dalį Žemaitijos, šiaurines jotvingių žemes (Dainavą) bei Nadruvą. Netrukus šias donacijas papildė ir Sėla bei Skalva. Vokiečių ordinas galėjo save sveikinti. Pavojingiausia jo priešininkė Lietuva 1251-1253 m. buvo suskaldyta, pakrikštyta ir neutralizuota. Ją apėmusi suirutė paveikė ir kitas baltų gentis: prūsai (pamedėnai, varmiai ir notangai) 1249 m. sudarė Christburgo taiką, Žiemgala pasidavė 1250 m., Pietų Kuršas – 1252–1253 m. (šiaurinis buvo užkariautas dar 1244 m.). Rimčiau kovoti pajėgė tik Semba, bet 1255 m. pradžioje su Čekijos karaliaus Otokaro II pagalba ją taip pat pavyko palaužti. Baltų tarpe įsivyravo kapituliacinės nuotaikos: Vėluvos pilį, kurią nadruviai su jotvingiais 1255 m. pastatė savo žemėms pridengti, dar tais pačiais metais Vokiečių ordinui išdavė pati įgula. Ir vis dėlto šiomis dramatiškomis aplinkybėmis žemaičiai sugebėjo pereiti į puolimą.

Tai buvo išties neįtikėtinas įvykių posūkis. Iš pažiūros žemaičiai turėjo būti demoralizuoti Lietuvos vidaus karų: iš pradžių jie rėmė Tautvilą, kuris buvo jų kunigaikščio Vykinto sesers sūnus, vėliau, 1252 m. pabaigoje, persimetė į Mindaugo pusę, bet 1253 m. liepą buvo iškeisti į karūną. Vis dėlto žemaičiai sugebėjo nepasimesti ir, užuot pasidavę Ordinui, ryžtingai jam pasipriešino. Jų tarpe iškilo naujas lyderis – Alminas (Aleman), kuris užsimojo atsikovoti iš Ordino Kuršą ir tokiu būdu įrodyti Mindaugui, kad, kovojant prieš kryžiuočius, galima laimėti daugiau, negu jiems pataikaujant. Sembos sutriuškinimo akivaizdoje tai buvo daugiau negu drąsu.

Vis dėlto vėlesni įvykiai patvirtino posakį, kad sėkmė šypsosi narsiesiems. Pirmasis Almino žygis į Kuršą, vykęs apytikriai 1256 m. pirmojoje pusėje, baigėsi sėkmingai. Atsakomasis Vokiečių ordino reidas žemaičių taip pat neišgąsdino – 1257 m. pradžioje jie vėl puolė ir prie Klaipėdos sumušė Livonijos magistro kariuomenę. Žuvo 12 Ordino riterių, pats magistras buvo sužeistas ir vos ne vos sugebėjo prasimušti į pilį.

Po šio mūšio žemaičiai pasiūlė Ordinui sudaryti paliaubas – tai leido jiems išvengti dar vieno kryžiuočių įsiveržimo į jų teritoriją. Kryžiuočiai sutiko, nes tikėjosi, kad paliaubų metu pavyks įtikinti žemaičių lyderius pasekti Mindaugo pavyzdžiu.

Tačiau jų lūkesčiai nepasiteisino. Almino nepaveikė net tai, kad, baigiantis paliauboms, 1259 m. rugpjūčio 7 d., Mindaugas vėl užrašė Žemaitiją Ordinui. 1259 m. vasaros pabaigoje ar rudens pradžioje jo vadovaujami žemaičiai vėl įsiveržė į Kuršą ir prie Skuodo sumušė juos atsivijusią Ordino kariuomenę. Žuvo 33 Ordino riteriai.

Po šios pergalės žemaičiai nedelsdami surengė dar vieną žygį į Kuršą. Livonijos krašto magistras nusprendė juos sutikti prie Vartajos pilies, tačiau žemaičiai pasirodė vakare, kitoje Vartajos upės slėnio pusėje, ir jis nesiryžo jų pulti iš karto. Tuo tarpu naktį žemaičiai sėkmingai atsiraukė ir grįžo namo be nuostolių. Bandymai pateikti tai kaip Ordino pergalę gėdingai žlugo: žiemgaliai, buvę Livonijos magistro kariuomenėje, pasidarė atitinkamas išvadas ir, grįžę namo, išvijo kryžiuočių įgulas iš savo pilių.

Ordinas nusprendė keisti taktiką: užuot rengus grobiamuosius žygius į priešų žemes, buvo sugalvota čia statyti pilis. Vos prasidėjus 1259 m. žiemai, Livonijos magistras surengė žygį į Žiemgalą – atakavo Tervetę, o paskui atsitraukęs pastatė pilį Duobėje. Žemaičiai ją nedelsdami užpuolė, bet, tuo pasinaudodami, kryžiuočiai pačioje 1259 m. pabaigoje buvo įsiveržė į pačią Žemaitiją ir Karšuvos žemėje pastatė Šv. Jurgio pilį arba Georgenburgą, lokalizuojamą Vilkų Lauko I piliakalnyje.

Žemaičiams tai turėjo tapti rimta problema: XIII a. jie dar nebuvo įvaldę pilių apsiausties technologijų. Tačiau išeitis buvo rasta – žemaičiai užblokavo Georgenburgą, šalia pastatydami savo pilį (lokalizuojamą Vilkų Lauko II piliakalnyje).

Georgenburgo įgulos padėtis komplikavosi, atsargos išseko, todėl 1260 m. liepos pradžioje jungtinės Ordino pajėgos iš Livonijos ir Prūsijos susirinko Klaipėdoje, ketindamos žygiuoti jai į pagalbą. Ordino kariuomenėje būta ir danų iš šiaurinės Estijos bei švedų kryžininkų, kuriems vadovavo kunigaikštis Karlas Ulfsonas (Karl Ulfsson). Tikslus kariuomenės dydis nėra žinomas, bet atsižvelgiant į Livonijos ir Prūsijos mobilizacinius pajėgumus, Ordinas galėjo turėti aštuonis tūkstančius karių ar net daugiau.

Žemaičiai galėjo jiems priešpastatyti vos pusę tiek, tad kraštui grėsė Sembos likimas. Vis dėlto šiomis kritinėmis aplinkybėmis jie ir vėl nepasimetė ir su keturiais tūkstančiais vyrų įsiveržė į Kuršą, stengdamiesi patraukti Ordino kariuomenę paskui save.

Akiplėšiška rizika pasiteisino su kaupu. Pasikliaudamas kiekybiniu savo kariuomenės pranašumu, Livonijos magistras leidosi paskui įsibrovėlius, nusprendęs, kad Žemaitiją bus galima užpulti po to, kai bus sunaikinta jos kariuomenė.

Perdėtas pasitikėjimas savim nulėmė ir kitą fatališką Ordino vadovybės klaidą. Mūšio su žemaičiais išvakarėse Ordino kariuomenėje buvę kuršiai paprašė, kad pergalės atveju jiems būtų sugrąžintos žemaičių į nelaisvę paimtos moterys ir vaikai. Bet, užuot pažadėję patenkinti šį visai natūralų prašymą, kryžiuočiai kuršiams atsakė, kad su jų gentainiais bus elgiamasi pagal visiems žinomus karo papročius. Matyt, tokiu būdu norėta įgąsdinti kuršius, kurie ankstesniuose mūšiuose su žemaičiais nerodydavo deramo entuziazmo. Tačiau šantažo poveikis buvo priešingas. Kai liepos 13 d. kryžiuočių ir žemaičių kariuomenės susitiko prie Durbės ežero, kuršiai vieningai ėmė trauktis, o dalis netgi atsuko ginklus prieš savo vakarykščius viešpačius. Jų pavyzdžiu pasekė ir estai. Ordino kariuomenė staiga sumažėjo, be to, jai teko kautis neparankiomis sąlygomis – drėgname slėnyje, kuriame sunkiai šarvuoti riteriai negalėjo smogti visa jėga. Taigi pralaimėjimas tapo neišvengiamas. Žuvo 150 Ordino brolių su Livonijos magistru ir Prūsijos maršalu priešakyje. Didesnių nuostolių Vokiečių ordinas patyrė tik 1410 m. liepos 15 d. įvykusiame Žalgirio mūšyje, kuriame žuvo 200 Ordino brolių.

Žemaičių pergalė prie Durbės sukrėtė visą Pabaltijį. Georgenburgo ir Duobės pilys buvo paskubomis apleistos. 1260 m. rudenį prasidėjo 14 metų trukęs Didysis prūsų sukilimas. Kuršiai į savo pilis pasikvietė žemaičių įgulas. Tiesa, Vokiečių ordinui netrukus pavyko užimti Dzintarę, kurioje, keršijant už sukilimą, buvo išžudyti ne tik vyrai, bet ir visi paaugliai nuo 11 metų. Vis dėlto 1261 m. vasarį žemaičiai dar kartą sumušė kryžiuočius prie Lielvardės. Po šito sukilo netgi Saremos estai.

Mindaugas delsė ilgiausiai, nenorėdamas pripažinti, kad visą dešimtmetį vykdė klaidingą politiką. Vis dėlto galiausiai Lietuvos diduomenės – ypač savo seserėno Treniotos – spaudžiamas ir paties Ordino provokuojamas Mindaugas buvo priverstas nutraukti sąjungą su kryžiuočiais, atsisakyti krikščionybės ir paremti žemaičius. Tokiu būdu Lietuvos teritorinis vientisumas buvo atkurtas. Alminas pasiekė savo.

Apibendrinant Durbės mūšio ir visų 1253–1261 m. žemaičių kovų rezultatus, galima pasakyti, kad nors dėl jų Lietuva pasmerkė save ilgam ir sekinančiam karui, kartu ji įgijo galimybę šitą karą laimėti. Durbės mūšio pasekme galima laikyti ir tai, kad prie Lietuvos prisijungė maždaug trečdalis Kuršo – šios teritorijos ir dabar yra neatsiejama jos dalis. Galop jeigu žemaičiai 1253 m. būtų paklusę Mindaugo valiai ir pasidavę Ordinui, šis būtų sukūręs Pabaltijyje vieningą valstybę, o tokiu atveju ne tik Prūsija, bet ir dabartinės Latvija su Estija nebūtų išvengusios germanizacijos. Taigi Durbės mūšį galima laikyti vienu iš reikšmingiausių ne tik Lietuvos, bet ir viso Baltijos regiono istorijos įvykių.

 

Durbės mūšis

Istorija, priežastys, pasekmės

Inga Baranauskienė

Vietoj įžangos

1260 m. liepos 13 d. prie Durbės ežero (dab. Latvija) žemaičių laimėta pergalė prieš Vokiečių ordiną – vienas svarbiausių įvykių Lietuvos istorijoje. Savo reikšme ir mastais ji nusileidžia nebent tik Žalgiriui, o kai kuriais atžvilgiais yra net įstabesnė – juk prie Durbės žemaičiai sugebėjo sutriuškinti jungtines ir gerokai gausesnes Livonijos ir Prūsijos kryžiuočių pajėgas, talkinami tik mūšio metu į jų pusę perėjusių kuršių. Žemaičių drąsa ir dvasios stiprybė tapo pavyzdžiu visoms Pabaltijo gentims, pradedant prūsais, baigiant Saremos estais. Tai, kad kuršių teritorija nuo Palangos iki Rietavo ir Skuodo šiandien priklauso Lietuvai, taip pat yra tiesioginė šio mūšio pasekmė. Apskritai Durbės mūšis tapo įvykiu, tam tikra linkme pakreipusiu viso Pabaltijo istoriją.

Istoriografijoje Durbės mūšio reikšmė suvokta jau seniai. Jis išsamiai nagrinėjamas tiek Pabaltijo kryžiaus karų, tiek Mindaugo epochos kontekste. Zenonas Ivinskis yra paskyręs Durbės mūšiui ir specialią studiją [1]. Vis dėlto vėlesni tyrinėjimai leido patikslinti ir net naujai interpretuoti kai kuriuos su šiuo mūšiu susijusius klausimus. Artėjantis 750 metų Durbės mūšio jubiliejus yra gera proga pateikti naują apibendrintą šios didžiosios žemaičių pergalės vaizdą.

 

Vokiečių ordinas Pabaltijyje ir jo karai su Lietuva

Iki XIII a. vidurio Vokiečių ordino ekspansija Pabaltijyje buvo veržli ir nesulaikoma. 1230 m. įsikūręs Kulmo žemėje prie Vyslos ir iš ten pradėjęs sėkmingą Prūsijos nukariavimą, 1237 m. jis prisijungė Šiaulių mūšyje sutriuškintą Kalavijuočių ordiną ir tokiu būdu įgijo valdų Livonijoje (lyvių žemes, Latgalą ir pietinę Estiją). Po Šiaulių mūšio 1236 m. Kuršas buvo patekęs į Lietuvos įtaką, bet 1244–1245 m. Ordinas užkariavo šiaurės Kuršą – čia buvo pastatyta Kuldygos pilis, užimta Embutė. Mindaugas nesėkmingai bandė ginti Lietuvos įtakoje buvusias kuršių žemes. Jis puolė Embutę, bet nepastebėjo miške pasislėpusio Kuldygos komtūro atvesto kryžiuočių būrio, o šis, palaukęs, kol lietuviai nulips nuo žirgų, norėdami pradėti šturmą, užpuolė juos ir sutriuškino [2]. Po metų surengtas lietuvių žygis dėl vadovybės neapdairumo taip pat baigėsi pralaimėjimu [3].

Apie 1245–1246 m. Livonijos magistras surengė žygį ir į pačią Lietuvą [4]. Tuo metu kilo konfliktas tarp Mindaugo sesers vyro Lengvenio [5] ir trijų brolių – Tuskio, Milgerino ir Ginteikio: šie jį pagrobė ir perdavė kryžiuočiams [6]. Ordinas, pasinaudodamas susidariusiomis aplinkybėmis, užpuolė Lengvenio tėvoniją – kaip manoma, Linkmenų pilį [7], stovėjusią Ginučių piliakalnyje [8] – ir nužudė jo brolį[9]. Išpirktas iš nelaisvės, Lengvenis apie 1247 m. atsikeršijo sėkmingu žygiu į Cėsių apylinkes, kur sumušė jų komtūrą (žuvo pats komtūras ir 9 broliai) [10]. Tačiau netrukus Ordino ekspansijai atsivėrė naujos galimybės: Lietuvoje pratrūko vidaus karas.

Vidaus karas Lietuvoje ir jo kaina

1248 m. pabaigoje Mindaugas pasiuntė savo brolėnus Tautvilą ir Gedvydą, o taip pat jų motinos brolį žemaičių kunigaikštį Vykintą į žygį prieš Smolenską [11]. Tačiau perėję Smolensko kunigaikštystės teritoriją, jie įsiveržė į Maskvos kunigaikštystę ir prie Protvos upės nukovė jos kunigaikštį Michailą Jaroslavičių Narsųjį. Pastarojo broliai ėmė persekioti lietuvių kariuomenę ir netrukus sumušė ją prie Zubcovo [12], Tverės kunigaikštystės teritorijoje. Išsigandęs Mindaugo bausmės, Tautvilas kartu su broliu ir dėde pabėgo pas savo svainį Haličo kunigaikštį Danilą ir ėmė skųstis, kad Mindaugas nori jį nužudyti [13].

Neaišku, kiek šie skundai atitiko realybę. Mindaugas galėjo supykti ant sūnėnų už pralaimėjimą arba už patį konfliktą su Jaroslavičiais, antra vertus, neatmestina, kad Tautvilas šiek tiek sutirštino spalvas, norėdamas turėti dingstį nuversti dėdę.

Remdamasis tikra ar menama skriauda, jis subūrė prieš Mindaugą galingą koaliciją. Be Haličo-Volynės kunigaikščių Tautvilą parėmė Vokiečių ordino Livonijos šaka, jotvingiai ir didelė dalis žemaičių [14] – pirmiausia jų dėdė Vykintas ir kunigaikščiai Bulioniai [15], kurie turėjo savų sąskaitų su Mindaugu (pastarasis buvo atėmęs žmoną iš Vismanto Bulionio [16]). 1250 m. Tautvilas su jungtine savo rėmėjų kariuomene puolė Mindaugo valdas, vėliau Rygoje priėmė krikštą. Tačiau Mindaugui pavyko persivilioti į savo pusę Livonijos krašto magistrą Andrių Štirlandą. 1251 m. pavasarį Andrius Štirlandas pakrikštijo Mindaugą ir išvijo Tautvilą iš Rygos. Tautvilas įsitvirtino Žemaitijoje, Vykinto pilyje Tvirimante (Твиреметь), kuri kol kas nėra patikimai lokalizuota, ir iš čia tęsė kovą su žemaičių bei haličėnų pagalba [17]. Tuo tarpu 1251 m. liepos 17 d. popiežius Inocentas IV paskelbė Lietuvą šv. Petro sosto nuosavybe bei pavedė Kulmo vyskupui karūnuoti Mindaugą Lietuvos karaliumi [18].

Tačiau Mindaugo karūnacija užtruko. Dalis Vokiečių ordino narių buvo nepatenkinti Andriaus Štirlando politika – buvo skleidžiami gandai, kad Mindaugas jį papirko [19]. Matyt, norėdamas išsiaiškinti padėtį, Vokiečių ordino didysis magistras 1252 m. pirmojoje pusėje atsiuntė į Livoniją savo vietininką Eberhardą Zainą – Livonijos eiliuotoji kronika vadina jį krašto magistru [20], bet tai klaida, nes Ordino aktai jį įvardija būtent kaip „didžiojo magistro vietininką“ [21]. Eberhardas Zeinas, matyt, tik perėmė Andriaus Štirlando įgaliojimus, nušalinęs jį nuo pareigų.

Vis dėlto sąjungos su Mindaugu Eberhardas Zainas neatsisakė. Netrukus po atvykimo į Livoniją jis surengė žygį į Žemaitiją [22] – neabejotinai prieš Mindaugo priešininkus, o dar po kelių mėnesių, 1252 m. vasaros pabaigoje ar rudens pradžioje pastatė pirmąją medinę Klaipėdos pilį Danės žiotyse [23].

Klaipėdą nedelsdami apsiautė sembai ir lietuviai – 1253 m. vasario 8 d. akte, nustatančiame kuriamo Klaipėdos miesto ribas, minima „sembų ir lietuvių pilis“ ar įtvirtinta stovykla, kuri, be abejonės, buvo pastatyta apgulos metu [24]. Sembų žygį prieš naujai pastatytą Klaipėdos pilį mini ir Livonijos eiliuotoji kronika [25], nors neatmestina, kad joje į vieną suplakti du žygiai, iš kurių pirmasis vyko 1252 m., o antrasis – 1253 m. (aprašyme teigiama, kad sembų puolimo metu naujai paskirtas Livonijos magistras Anonas Zangerhauzenas kaip tik atvyko į Rygą, o tai įvyko 1253 m. rudenį[26]). Kaip bebūtų, sembams ir lietuviams, kurie neabejotinai buvo žemaičiai, kryžiuočių bazės sunaikinti nepavyko, ir tai privertė Pietų Kuršą paklusti Vokiečių ordinui. 1253 m. balandžio 4 d. Kuršo vyskupas ir Vokiečių ordino atstovai sudarė ir patvirtino Kuršo dalybų aktus, o Klaipėdoje netrukus buvo pradėta statyti nauja mūrinė pilis. Jos komtūru buvo paskirtas Bernardas Harenas, anksčiau buvęs Kuldygos komtūru.[27]

Prie Klaipėdos patirta nesėkmė, atrodo, turėjo įtakos ir žemaičių veiksmams. 1252 m. pabaigoje ar 1253 m. pradžioje jie kartu su jotvingiais pripažino Mindaugo valdžią ir nutraukė paramą Tautvilui – tiesa, Hipatijaus metraštis teigia, kad Mindaugas juos papirko[28]). Kaip bebūtų, Tautvilas kartu su broliu Gedvydu ir šalininkų likučiais iš Žemaitijos bei Jotvos vėl pabėgo į Haličą pas savo svainį Danilą.[29] Vykintas greičiausiai mirė, nes šaltiniuose jis daugiau nebeminimas.

Tokiomis aplinkybėmis Mindaugas pabandė užbaigti vidaus karą. Jis pasiūlė Haličo kunigaikščiui Danilui sudaryti taiką, bet šis nesutiko.[30] Tai buvo grėsmingas priešininkas, 1252 m. bent tris kartus puolęs Lietuvos valdomą Juodąją Rusią ir užėmęs Gardiną [31], todėl Mindaugui rūpėjo išlaikyti sąjungą su Ordinu. Ordinas iš šios sąjungos taip pat tikėjosi naudos. Taigi 1253 m. liepą Andrius Štirlandas organizavo Mindaugo karūnaciją, o Mindaugas atsidėkodamas užrašė kryžiuočiams didžiąją dalį žemaičių ir jotvingių žemių, o taip pat Nadruvą [32]. Dalis Žemaitijos (pusė Raseinių, Betygalos ir Laukuvos žemių) taip pat buvo užrašyta paskirtajam Lietuvos vyskupui – Vokiečių ordino nariui Kristijonui [33].

Lietuvos vidaus karas ir konfliktuojančių pusių sąjungos su Ordinu, matyt, demoralizavo ir kitas baltų gentis: 1249–1253 m. buvo nuslopintas pirmasis prūsų sukilimas, 1250 m. kapituliavo Žiemgala, o 1252–1253 m., kaip jau minėta, buvo užvaldytas anksčiau Lietuvos įtakoje buvęs pietų Kuršas. Taigi, sėkmingai naudodamasi Lietuvos kunigaikščių vidaus konfliktais, Vokiečių ordinas atsidūrė per žingsnį nuo galutinės pergalės Pabaltijyje, ir tikriausiai niekas neįsivaizdavo, kad jis čia ir sustos.

Almino fenomenas ir sembai

Akmenėlis, apvertęs smagiai įsivažiavusį Vokiečių ordino politikos vežimą, be abejo, buvo žemaičiai – būtent jų sprendimas nepaklusti Mindaugo valiai ir nepasiduoti kryžiuočiams nulėmė tolesnius įvykius. Visgi, neatmestina, kad tam tikrą vaidmenį šioje dramoje suvaidino ir sembai.

Pamėginkime įsivaizduoti politinę padėtį to meto Žemaitijoje. Pirmiausiai turime suprasti, kad Žemaitija nebuvo integralus, vieno valdovo valdomas politinis darinys. 1219 m. Lietuvos sutartyje su Haliču-Volyne įvardijami bent du žemaičių kunigaikščiai – Gerdvilas ir Vykintas. Be to, sutarties tekstas suponuoja, kad žemaitiškos buvo ir gausios kunigaikščių Ruškaičių bei Bulionių giminės [34] (tą patvirtintų ir anksčiau minėta Vismanto Bulionio žūtis prie Vykinto pilies). Mindaugo donaciniuose aktuose įvardijamos bent 6 žemaičių žemės (Raseiniai, Laukuva, Betygala, Ariogala, Karšuva, Kražiai [35]). Taigi struktūrine prasme Žemaitija buvo labai fragmentuota.

Politine prasme ji taip pat negalėjo būti vieninga, o vidaus karas Lietuvoje žemaičius turėjo visiškai demoralizuoti. Tautvilo rėmėjai iki 1252 m. pabaigos diskreditavo save ir greičiausiai liko be lyderių. Mindaugo rėmėjai, 1252–1253 m. sandūroje įgiję kritinę persvarą, 1253 m. vasarą turėjo diskredituotis dar labiau, nes Mindaugas, užuot įvertinęs jų atsidavimą ir ėmęsis juos ginti, užleido Žemaitiją Ordinui.

Paprastai tokioje situacijoje atsidūrusioms politinėms bendruomenėms nepavyksta išvengti vidinės sumaišties ir jos tampa lengvu užkariautojų grobiu. Kad taip neatsitiko Žemaitijai, yra bemaž stebuklas.

Deja, šaltiniai neatskleidžia mums Žemaitijos atsparumo priežasčių. Eiliuotoji Livonijos kronika tepasako, kad čia gyveno „sumanus didvyris“ vardu Alminas ar Algminas (Aleman), kurį žemaičiai išsirinko savo vyresniuoju, ir kuris užsimojo atsikovoti Kuršą, kad įrodytų Mindaugui, jog kovojant prieš Ordiną, galima laimėti daugiau, negu jam nuolaidžiaujant [36]. Taigi Alminas čia pasirododeo ex machina – neaišku, nei iš kokios žemės jis kilo, nei iš kokiai politinei stovyklai priklausė anksčiau. Neaišku, netgi kada tiksliai jis ėmėsi vadovauti žemaičiams. Belieka tik spėlioti.

Taigi ką apie Alminą pasako jo programinės nuostatos? Pirma, Alminas siekė atkurti gerus santykius su Mindaugu, taigi jis arba turėjo priklausyti Mindaugo rėmėjų stovyklai nuo pat pradžių, arba persimesti į ją 1252/1253 m. sandūroje. Antra, Almino noras atsikovoti Kuršą suponuoja, kad jis turėjo būti kilęs iš Vakarinės Žemaitijos dalies (pvz., vėliau išskirtinę reikšmę įgijusios Medininkų žemės arba Karšuvos, į kurią Ordinas nukreipė savo ataką 1259 m. gale) – Centrinės Žemaitijos atstovą turbūt labiau būtų dominusi Žiemgala. Trečia, Almino noras grąžinti Žemaitiją atgal į Lietuvos sudėtį, užuot kūrus savo atskirą valstybę, perša mintį, kad iki lemtingų įvykių jis nepriklausė elito viršūnėlei. Tačiau žmogui iš šono – net ir tokiam talentingam karvedžiui kaip Alminas – būtų buvę sunku prasimušti į krašto lyderius be pašalinės pagalbos.

Kas galėjo tokią pagalbą suteikti? Žvilgsnis nejučiomis krypsta į sembus. Sembai buvo marga bendruomenė, panašiai kaip ir žemaičiai, tačiau prieš Ordiną jie kovojo ryžtingai ir pakankamai sėkmingai. Su žemaičiais jie, kaip jau minėta, bendradarbiavo dar 1252 m., puldami Klaipėdą, o Mindaugo sprendimas atiduoti Ordinui Žemaitiją ir Nadruvą sembams reiškė, kad kryžiuočiai atsidurs ant jų slenksčio ne tik iš pietų, bet ir iš šiaurės pusės. Trumpiau tariant, būtent sembai buvo labiausiai suinteresuoti, kad Žemaitija nepasiduotų Ordinui, ir būtent jie pradžioje galėjo paremti Alminą.

Galiausiai reikia atsakyti į klausimą, kada Alminas perėmė vadovavimą žemaičiams. Istoriografijoje jo išrinkimas paprastai datuojamas 1255 m. pabaiga[37], bet šiuo atveju vargu ar galima sutikti su įsivyravusia nuomone. Eiliuotoji Livonijos kronika, pradėdama pasakojimą apie Almino žygius, kalba apie jo išrinkimą kaip apie kažkada anksčiau įvykusį faktą: „Sumanus buvo didvyris,/Išrinktas pačių žemaičių.“[38] Be to, sunku įsivaizduoti, kad žemaičiai, sužinoję apie Mindaugo sprendimą atiduoti juos Ordinui, nebūtų ėmęsi jokių veiksmų. Logiškai mąstant, Alminas turėjo būti išrinktas žemaičių seniūnu jau 1253 m., nes būtent tada sprendėsi principinis klausimas, – pasiduoti ar priešintis.

Tuo metu sembai dar buvo laisvi ir greičiausiai planavo antrąjį žygį prieš Klaipėdą, taigi jie tikrai galėjo paremti Alminą finansiškai ar kitais būdais. Antra vertus, prielaida, kad Alminas pirmaisiais metais orientavosi į sembus paaiškintų, kodėl iki 1253-1255 m. jis nesiėmė aktyvių savarankiškų veiksmų.

Kaip bebūtų, susidaro įspūdis, kad žemaičių sprendimas nepasiduoti Ordino valdžiai kryžiuočių tarpe sukėlė nemenką sumaištį. Andrius Štirlandas buvo galutinai atstatydintas iš Livonijos magistro pareigų ir išvyko iš krašto. Eberhardas Zainas netrukus taip pat išvyko ir paprašė Ordino didįjį magistrą Poponą Osterną, kad šis paskirtų Livonijai naują krašto magistrą. Šios pareigos buvo pavestos Anonui Zangerhauzenui.

Sembai, kaip jau minėta, pasinaudodami tarpuvaldžiu Livonijoje, puolė Klaipėdą. Puolimas nepavyko, bet atvykęs į Rygą Anonas Zangerhauzenas ėmėsi organizuoti keršto žygį. Greičiausiai 1253/1254 m. žiemą jis per Kuršių Neriją nužygiavo į Sembą ir ją nusiaubė. Tačiau sembai sugebėjo surinkti kariuomenę ir sumušė magistrą pakeliui namo [39].

Sembos kaip svarbiausio priešininko sunaikinimas tapo svarbiausiu Ordino prioritetu. 1254 m. pabaigoje Prūsiškoji ordino šaka atsikvietė galingą talkininką – Čekijos karalių Otokarą II – su daugiatūkstantine kariuomene. 1255 m. pirmosiomis savaitėmis Semboje surengtos negailestingos skerdynės, ir kraštas pasidavė. Liko tik keli pavieniai pasipriešinimo židiniai pakraščiuose, bet ir juos kryžiuočiai sudorojo iki metų pabaigos [40].

Atsitraukus pagrindinėms Otokaro II pajėgoms, jotvingiai, nadruviai ir skalviai surengė jungtinį žygį į Sembą, mėgindami ją išvaduoti [41].

Šią operaciją verta aptarti išsamiau. XIV a. pradžioje rašęs Vokiečių ordino kronikininkas Petras Dusburgietis, aprašydamas Prūsiją, užsiminė, kad Nadruvoje buvo svarbiausia visų baltų šventvietė Romuva, o joje gyveno vyriausiasis žynys krivis, kuriam pagonys baltai paklusdavo kaip krikščionys popiežiui [42]. Galimas dalykas, kad krivio įtaka buvo smarkiai perdėta, bet kažkokį vaidmenį Nadruvos Romuva vis tiek turėjo vaidinti, antraip kam Petras Dusburgietis būtų ją minėjęs? Ieškant šio kulto centro įtakos apraiškų, į akis krenta būtent mūsų aptariamas nadruvių, skalvių ir jotvingių bandymas išvaduoti Sembą.

Verta pabrėžti, kad Skalva ir Nadruva buvo santykinai nedideli teritoriniai junginiai. Tragiškas Sembos likimas turėjo juos išgąsdinti ir priversti derėtis dėl palankesnių pasidavimo sąlygų. Tuo tarpu jotvingiai turėjo savo rūpesčių. Dar 1254 m. pietines jų žemes smarkiai nuniokojo Haličo kunigaikštis Danilas – dalis jotvingių pripažino jo valdžią. Kita dalis flirtavo su Danilo sąjungininku Mozūrų kunigaikščiu Ziemovitu, kuris taip pat siekė užvaldyti šį regioną [43]. 1254 m. rudenį Racionže Danilas ir Ziemovitas sudarė su Vokiečių ordinu sutartį, pagal kurią Ordinui turėjo atitekti du trečdaliai Jotvos, o jiems – vienas trečdalis, kurį, savo ruožtu, buvo planuojama pasidalinti pusiau. Taigi 1255 m. jotvingiams turėjo rūpėti visų pirma savo žemių apsauga. Įtikinti juos eiti į pagalbą sembams galėjo tik stiprus religinis autoritetas, ir labai tikėtina, kad tai padarė būtent Romuvos krivis.

Tačiau žygis nebuvo sėkmingas – Semba buvo pernelyg smarkiai demoralizuota, kad joje būtų galima atkurti pagonių valdžią. Taigi jungtinė kariuomenė atsitraukė ir pastatė Vėluvos pilį, kuri turėjo dengti Nadruvos prieigas. Bet ir čia ištiko nesėkmė: vos po kelių mėnesių iš sembų pabėgėlių sudaryta Vėluvos įgula išdavė pilį Vokiečių ordinui [44]. Iki 1255 m. buvo sunaikinti paskutiniai pasipriešinimo židiniai Sembos pakraščiuose, o jos centre pastatyta Karaliaučiaus pilis [45]. Ir štai tuomet, kai Vokiečių ordino pergalė Pabaltijyje atrodė arčiau, negu bet kada, Alminas ir jo žemaičiai netikėtai perėjo į kontrpuolimą.

Fortes Fortuna juvat

Iš tikrųjų nežinome, kada tikslai žemaičiai surengė savo pirmąjį žygį į Livonijos valdomą Kuršą. Livonijos Eiliuotoje kronikoje jo aprašymas eina iš karto po pasakojimo apie nesėkmingą Anono Zangerhauzeno 1253–1254 m. žygį į Sembą [46], bet čia praleidžiamas prūsiškosios Ordino šakos įvykdytas Sembos užkariavimas. Teoriškai žemaičių žygis į Kuršą galėjo vykti ir 1254 m. Vis dėlto, kadangi po jo įvykiai ėmė rutuliotis greitai, istoriografijoje šis žygis tradiciškai datuojamas 1255 m. pabaiga ar 1256 m. [47].

Vokiečių ordinas nepaliko šio akibrokšto be atsako. Livonijos krašto magistras Anonas Zangerhauzenas nedelsdamas sušaukė kariuomenę ir surengė žygį į Žemaitiją. Livonijos eiliuotoji kronika teigia, kad, nepaisant smulkių žemaičių išpuolių, žygis truko devynerias dienas, ir kad per tą laiką kraštas buvo nusiaubtas skersai išilgai [48], bet neatrodo, kad Ordinas būtų pasiekęs konkrečių laimėjimų. Žemaičiai laikėsi tvirtai.

Tolesnius karo veiksmus šiek tiek pristabdė vadovybės kaita Livonijoje: 1256–1257 m. sandūroje krašto magistras Anonas Zangerhauzenas buvo išrinktas Vokiečių ordino didžiuoju magistru. Į savo ankstesnes pareigas jis tuoj pat paskyrė Burchardą Hornhauzeną, buvusį Karaliaučiaus pilies komtūrą. Jam bemaž iš karto teko susidurti su rimtu iššūkiu, mat, Klaipėdos apylinkėse pasirodė žemaičių kariuomenė. Paskubomis surinkęs apie tūkstantį karių (per 40 ordino riterių ir apie 500 kuršių) Burchardas Hornhauzenas išskubėjo ten, bet jis akivaizdžiai neįvertino priešo pajėgumo. Mūšis pasibaigė visišku Ordino pralaimėjimu. Žuvo 12 riterių. Pats Burchardas Hornhauzenas buvo sužeistas ir tik per didžiausią vargą sugebėjo prasimušti į Klaipėdą [49].

Išsigydęs žaizdas, jis grįžo į Rygą ir nedelsdamas ėmė ruoštis keršto žygiui. Tuo tarpu žemaičių vadovybė blaiviai įvertino situaciją ir pasiuntė į Rygą pasiuntinius, siūlydama Ordinui paliaubas. Burchardas Hornhauzenas ir kiti kryžiuočių vadai sutiko, tikėdamiesi, kad ilgainiui žemaičių kovinis užsidegimas išsivadės, ir jie patys gera valia sutiks priimti krikščionybę. Paliaubos buvo sudarytos dvejiems metams (maždaug nuo 1257 m. vidurio iki 1259 m. vidurio), ir Livonijos eiliuotoji kronika pažymi, kad žemaičiai jų sąžiningai laikėsi [50].

Mindaugo politika. Kaip jau minėta, pradėdamas kovą prieš Ordiną, Alminas tikėjosi patraukti į savo pusę Mindaugą. Greičiausiai jis manė, kad Mindaugas atsisakė Žemaitijos tik aplinkybių verčiamas, ir kad užbaigęs vidaus karą, jis vėl pasistengs atkurti Lietuvos teritorinį vientisumą, – taip elgėsi Vytautas ir Jogaila XIV a. pabaigoje – XV a. pradžioje, ir tai būtų buvę natūralu bet kuriam sveikai mąstančiam Lietuvos valdovui, nes Žemaitija buvo neatsiejama jos dalis. Tačiau Mindaugo politika netrukus parodė, kad jis puoselėja visai kitokią Lietuvos viziją ir kitaip supranta savo valdomos valstybės gyvybinius interesus.

Karą su brolėnais Mindaugas užbaigė 1254 m. Tautvilui buvo atiduota anksčiau užvaldyta Polocko kunigaikštystė. Haličo kunigaikštį Danilą, 1253 m. pabaigoje popiežiaus legato vainikuotą Rusios karaliumi, Mindaugas užganėdino, atiduodamas jam pietines jotvingių žemes, o jo sūnui Romanui – Naugarduką (tiesa, šį jis turėjo valdyti kaip Mindaugo vasalas). Papildomu taikos garantu tapo kito Danilo sūnaus Švarno vedybos su Mindaugo dukterimi [51].

Tačiau savo pozicijas Lietuvoje Mindaugas stengėsi įtvirtinti, remdamasis katalikiška ideologija. 1255 m. kovo 6 d. jis su Ordino pagalba išsirūpino popiežiaus Aleksandro IV leidimą karūnuoti Lietuvos karaliumi savo sūnų. Be to – ir tai dar svarbiau – Aleksandras IV suteikė Mindaugui teisę „pajungti tavo žinion ir laimėti Kristaus tikėjimui“ gretimas pagonių ir „netikėlių“ rusų kraštus ir a priore patvirtino būsimus užkariavimus [52]. Taigi, nepaisant nuolaidų kunigaikščiu Danilui, pagrindinis Mindaugo tikslas buvo ekspansija rytų kryptimi, kurią jis tikėjosi vykdyti su katalikybės platinimo vėliava.

Čia jo ir Danilo interesai iš dalies sutapo. Danilas ieškojo sąjungininkų prieš tuo metu Rusią pajungusius mongolus-totorius – būtent todėl jis priėmė iš popiežiaus karališką karūną ir sutiko padaryti Rusios stačiatikių bažnyčią pavaldžią Romai. 1255 m. buvo suplanuotas jungtinis Danilo ir Mindaugo pajėgų žygis prieš mongolus-totorius ir jų vasalus – per Vozviaglį į Kijevą. Tačiau žygis baigėsi apgailėtinai: Danilas atžygiavo prie Vozviaglio pirmas, paėmė pilį ir su visu grobiu patraukė atgal; apie tai sužinojęs lietuvius vedantis Romanas Danilovičius nusprendė paleisti savo kariuomenę, o pats prisidėti prie tėvo, tačiau lietuviai nepakluso – apmaudaudami dėl to, kad liko be grobio, jie patraukė į Lucko apylinkes, tai yra sąjungininkų žemes, ir jas nusiaubė; galiausiai jie buvo sumušti Danilui pavaldžių vietinių kunigaikščių.[53]

Šis epizodas ne tik sužlugdė Mindaugo užmojus, bet ir atskleidė gilumines jo valdymo problemas. Vargu, ar lietuvių kariuomenės maištą galima aiškinti vien apmaudu dėl grobio praradimo – tai galėjo būti svarbu eiliniams, bet vadai privalėjo atsižvelgti į savo valdovo interesus ir mažų mažiausiai nukreipti maištaujančią kariuomenę nuo jo sąjungininkų valdų. Tai, kad jie pasielgė priešingai, liudija tik viena – Mindaugas nebeturėjo autoriteto savo karvedžių tarpe.

Dar reikia pasakyti, kad vienas iš maištininkų vadų buvo įtakingos, galbūt žemaitiškos Ruškaičių giminės atstovas Sirvydas. Jis nežuvo per mūšį su Danilo žmonėmis, taigi turėjo grįžti į Lietuvą, kur greičiausiai buvo įgijęs valdų. Bet Mindaugas vargu ar galėjo draugiškai priimti savo karvedį po to, kai šis nesuvaldė kariuomenės ir galiausiai ją prarado. Konfliktas buvo neišvengiamas, ir atrodo, kad Mindaugas sprendė senuoju būdu – tai yra su Vokiečių ordino pagalba, mainais už kurią 1255 m. spalį teko užrašyti Livonijos magistrui Sėlą [54].

Žinoma šiuos užrašymus galėjo skatinti ir ganėtinai dviprasmiška Romos kurijos laikysena. Dar 1253 m. šalia Mindaugo pasirinkto Lietuvos vyskupo Kristijono popiežius Inocentas IV buvo įšventinęs alternatyvų Lietuvos vyskupą Vitą, remiamą Haličo kunigaikščio Danilo sąjungininko Mozūrų kunigaikščio Ziemovito. 1254 m., Mindaugui susitaikius su Danilu, Vitas atsistatydino iš pareigų. Tačiau 1255–1257 m. iškilo dar rimtesnė problema. 1255 m. Mindaugas sudegino Liubliną [55], o Krokuvos kunigaikštis Boleslovas Drovusis, atsakydamas į tai, išsirūpino iš popiežiaus Aleksandro IV leidimą organizuoti kryžiaus žygį prieš lietuvius ir jotvingius. Be to, Boleslovas Drovusis pasikvietė į Lenkiją Tamplierių ordiną, dovanodamas jam Lukovo pilį. 1257 m. pradžioje Aleksandras IV leido joje įsteigti misijinę Lukovo vyskupystę. Žinoma, kai kurie istorikai mano, jog Boleslovo Droviojo organizuojamas kryžiaus žygis neturėjo liesti Mindaugo valdų ir kad žygius į Lenkiją 1253, 1255, 1257 ir 1258 m. vykdė Mindaugui nepaklūstantys ir su jotvingiais bendradarbiaujantys Lietuvos periferijos didžiūnai [56], bet net ir jie pripažįsta, kad karo atveju tokios subtilybės niekam nebūtų rūpėję. Tą gerai suprato ir Vokiečių ordinas. Neabejotina, kad būtent jo spaudžiamas 1257 m. rugpjūtį Aleksandras IV atšaukė savo sankciją Boleslovo Droviojo organizuojamam kryžiaus žygiui prieš lietuvius [57]. Vis dėlto, nors šiais veiksmais Vokiečių ordinas gynė savo, kaip Pabaltijo pagonių užkariavimo monopolininko interesus, jis nepraleido progos paspausti Mindaugą ir 1257 m. privertė jį pakartoti atskirų Žemaitijos žemių, o taip pat Nadruvos ir pusės Dainavos užrašymą, motyvuojant tuo, kad Ordino broliai „pasiruošę suteikti savo pagalbą veikiau mums nei kitiems krikščionims“ [58]. Tais pačiais metais Mindaugas užrašė Ordinui jau visą Žemaitiją [59] – greičiausiai tokio akto kryžiuočiams prireikė, siekiant užsitikrinti, kad sudarius paliaubas su žemaičiais, Mindaugas jų neparems.

1258–1259 m. žiemą Lietuva patyrė mongolų karvedžio Burundajaus antpuolį. Mindaugas sugebėjo apsiginti ir netgi išnaudoti situaciją savo naudai: kadangi į Burundajus kariuomenę buvo pašaukti ir Haličo-Volynės kunigaikščiai, pasinaudojus šia dingstimi Naugarduką valdęs kunigaikščio Danilo sūnus Romanas buvo suimtas, ir ši kunigaikštystė grįžo į tiesioginėn lietuvių valdžion (operaciją įvykdė Tautvilas ir Mindaugo sūnus Vaišalgas [60], valdęs Naugarduką iki 1254 m., o paskui tapęs stačiatikių vienuoliu [61] ir apie 1257 m. įkūręs vienuolyną Lietuvos ir Naugarduko kunigaikštystės paribyje [62]). Tačiau mongolų-totorių antpuolis paskatino Mindaugą toliau stiprinti sąjungą su Vokiečių ordinu. 1259 m. rugpjūčio 7 d. jis jam dar kartą užrašė Žemaitiją, Dainavą (Jotvą), išskyrus kai kurias smulkias žemes, o taip pat Skalvą [63], kurios paminėjimas greičiausiai reiškia tai, kad ši žemė buvo atsidūrusi žemaičių įtakoje (iki 1255 m. ji, matyt, glaudėsi prie Sembos).

Vis dėlto svarbiausia buvo tai, kad Almino viltys patraukti Mindaugą į savo pusę ir tokiu būdu užsitikrinti Lietuvos paramą žlugo. Į naująjį kovų etapą Žemaitija įžengė vienišesnė, negu bet kada – palaikoma vos kelių silpnų sąjungininkų, kurie geriausiu atveju galėjo tik pridengti jos užnugarį.

Ir vienas lauke karys

Bene įstabiausia šioje istorijoje yra žemaičių kovingumas. Atrodytų, viskas buvo prieš juos, ir vis dėlto jie nepalūžo ir nepaleido iniciatyvos iš rankų. Livonijos eiliuotoji kronika pasakoja, kad, priartėjus paliaubų pabaigai, žemaičių „karaliai“ surengė didelę puotą, ir vyriausiasis iš jų – be abejo, čia kalbama apie kronikoje anksčiau paminėtą Alminą – pasiūlė vėl žygiuoti į „krikščionių kraštą“ [64]. Į šį aprašymą verta atkreipti dėmesį, nes gali būti, kad būtent toks žemaičių praktikuojamas kolektyvinis sprendimų priėmimo būdas neleido jų tarpe konformistinėms nuotaikoms.

Kitu atramos tašku, kaip visada tokiais atvejais, tapo tikėjimas.

Iki XIII a. vidurio žemaičiai prie savo senojo tikėjimo nebuvo pernelyg prisirišę: 1250-1251 m. jie mielai rėmė krikštą priėmusį Tautvilą, o 1252 m. pakluso taip pat pasikrikštijusiam Mindaugui. Bet 1253–1259 m. akivaizdžiai įvyko lūžis. Livonijos eiliuotoji kronika vaizdingai aprašo, kaip, rengiantis naujajam žygiui, žemaičių žynys iškilmingai paaukojo gyvulį ir išbūrė pergalę, jeigu dievams bus paaukota trečioji karo grobio dalis, o kariai savo ruožtu pažadėjo deginti dievams „šarvus ir žirgus“, jeigu jiems iš tiesų bus lemta sutriuškinti Ordino brolius[ 65].

Žygis prasidėjo 1259 m. rugpjūčio ar rugsėjo mėnesį – Eiliuotoji Livonijos kronika užsimena, kad žemaičiai buvo užsimoję atimti iš kuršių tais metais surinktą derlių [66]. Buvo surinkta apie tris tūkstančius karių [67]. Maršrutas vedė jau pramintu keliu į Kuršą.Kuršiams tai, aišku, nieko gero nežadėjo. Viduramžių karo papročiai būdavo žiaurūs, o prisiminus tai, kad 1256 m. kuršiai patys buvo dalyvavę Ordino žygyje į Žemaitiją[68], buvo galima tikėtis paties blogiausio. Vis dėlto netgi toks šališkas šaltinis, kaip Livonijos eiliuotoji kronika, užsimena, kad žemaičiai kuršius ir Ordino riterius bei kitus vokiečius traktavo skirtingai: pirmieji turėjo būti imami į nelaisvę, o antruosius liepta naikinti be pasigailėjimo [69]. Tolimesni įvykiai patvirtino, kad, nepaisant agresyvios politikos, žemaičiams pavyko laimėti kuršių simpatijas.

 

 

Istuorėjė

SENUOBĖNĖ ŽEMAITIU MALDA

Žemaitiu ėr Lietoviu DIEVE, Prūsu, Galindu, Žemgaliu,

Kuroniu konėgė. Gudū ir vėsū Rasu dėdysis Karaliau Kriviu–Krivaitiu puone, Vyties vielevu karvedy…

vėsū Sarmatu gėntiū Valduove…

Tavės nuolonke prašuom –apšvėisk mūsa pruotus, douk išmintėis ėr žėnuojėma…

Švėntuoji omžėna Ogneelė,

Švėntasis Viejau ėš tuolėmu ožjūriu,

Šventasis Ondou gyvybės šaltėni ėr

Švėntuoji mona muotina ŽEMEELĖ,

ateekėt mums i pagelba, padiekėt

mūsa žvejems ėr artuojems…

Padiekėt apgintė nu neprieteliu,

apnėkosiu mūsa Žemaitėjės krašta…

DĖDYSIS DIEVE, atmink ėr pagailiek

sava TAUTA, nuors ana Tavi senaa pamėrša

Stuovem, mes dėdejem GINTARA kelie…

Arijū tautū gyvybės arterėjuo…

Tad priimk mūsa mintis- Baltėjės jūras

Gintara smėlkalus…

„Žemaitiu alkas“ dievybės

ŽEMAITIU ALKA
1416-1998

Ton Žemaitiu Alka atstatė Palonguos žemaitee, vo vėskou somėslėjė ŽKD Palonguos skyriaus seniūns Augostis Narmonts. Če žėnuoma prisėdiejė ėr tumetėnė Palonguos miesta savivaldybė, katruos Mers bova P. Žeimys, Švėntuosės seniūns R. Lėtvėns, Švėntuosės gėrėninks R. Kviklys ėr daug kėtū gerū žmuoniū, kartū vėsū če neišvardinsio. Pati pradė ožsėmezgė dar sovietinees laikaas, kumet profesuorios Vladas Žulkus papasakuojė apie sava Bėrotas kalna archeoluogėnius kasėniejėmus. Narmontou tumet ėr kėla mintis atstatyt tou unikalė Paguonėška observatuorėjė ont Bėrotas Kalna, bet, deja… pasėpriešėna veitėnee katalėkaa. Bet reek padiekuos žuodi pasakytė ėr tumetėnems miesta vadams D. Puodžiui ėr F. Ožpelkiou , katrėi skyrė finansavėma pruojektavėma darbams, nes be pruojekta tuo nebūtumem padarė. Projektą padarė tuometinis paminklų projektavimo-konservavimo instituto Klaipėdos skyrius. Projekto vadovas – S. Manomaitis. Pruojekts 10 metų goliejė nejodėnams. Tik 1997 m. somėslėjus atstatytė nokastą ėr paversta šiokšlynu kuopa bova somėslyta tėn pastatytė „Paguonėška observatuorėjė“. Geraa, kad tou minti palaikė tumetėnė miesta Taryba so P. Žeimiu prišakie.

1998 m. rogsiejė mien. 22 d. bova pastatytė 2 paskotėnee stolpaa-dievybės: ONDĖNIS ėr LEDA. Dar daug kuo trūkst, bet torem dėdėlė vėlti, kad dabartėnee miesta vaduova padies tuoliau tvarkytė ton terituorėjė, gal perims tuoki unikalu statini miests savo žinion. Jog išleid miests šimtus tūkstontiu fejerverkams, kai tuo tarpu pri „ŽA“ nier ni vėina tualeta, nier informacėnė stenda ni apšvėitėma. Šiou metu ŽA yr lankomiausis objekts Šventuojuo… Gaunam daug klausėmu apie „ŽA“ ėš Amerikas, Prancūzėjės, filmava Vuokėtėjės televizėjė, yr straipsnis JAV žornalė „YGGDRASIL“.

Būkem sava garbinga krašta mylietuoje parėmkem poiki somanyma paruodytė pasauliou, kad mes Euruopas dalis. Žemaitiu alka yr itraukta i Palonguos miesta plietruos iki 2015 m. strategėni plana, pagal katrou 2005-2010 m tor būtė parėngts investicinis pruojekts. Nieks nejod i prieki vo stenda nugriovė kažkas, informacėnes nuorodas sonaikena, kuopa bėng poilsiautuoje notryptė. Priš 20 metu šalėp bova lauka tualets; vo dabar tus gamtėškus rekalus lonkytuoje atleikt karklynūs ožtad paskotėniu laiko sožielė drebolynaa „een eš pruota“. Nier tep bovė, kad niekam vėsaa nerūpieto mūsa pruotieviu palėkėms. „Vo gal ėr rūp, kad yr „ožminouts“… kas anou žėna.

1415 metai

Vyriausiojo ŽYNIO-KRIVIŲ KRIVAIČIO

Kreipimasis į TAUTĄ:

Atėjo jau žmonės, vadinami krikščionys, kurie, norėdami jums liuosybę išplėšti ir amžinai apvergti, visaip jus vilios. Mokys jus sekti išmintingus ir protingus įstatymus, bet anie patys jų niekuomet nepildys. Linkės jums mylėti savo artimą kaip patį save, vienok patys gers jūsų kruvinas ašaras ir kruviną prakaitą, nors vieną dievą garbins ir vienos vieros bus. Jūs, dieną ir naktį dirbdami, nepagailėsit turtų ir gėrybių tiems kraugeriams, kurių kalbos nesuprasit. Sakau, kapus tėvų savo išarsit, lieknus šventus iškirsit, versmes, balas išdžiovinsit- nė taip jų gobėjimo neatsodinsit. Bet dar, kad tas nelaimes jums darys, lieps kentėti, džiugindami antru gyvenimu ir tardami, jog už juos pačius bus tenai laimingesniais, vienok patys ant to antro gyvenimo neatbos. Jūsų vargai, ašaros širdies jų nesugraudins. Šimtus, tūkstančius metų jiems vergausit, o nė kokios nuo jų paguodos nesulauksit. Paniekins anie jūsų bočių probočių išmintingą tikėjimą, įstatymus ir apsiėjimus, nebeleis rašyti, skaityti jūsų kalba, ant galo, išplėšę jums tą paskutinę privilegiją, paskaitys jus pačius tarp savo gyvulių, dovanos, mainys, pardavos viens kitam it bestijas ir, tartum ant didesnės pajuokos, vadins dar jus savo broliais krikščioniškais. Klausykit manęs, giminės, čia susirinkusios, tai yra žabenklai, kuriuos nori anie jūsų liuosybę nuspęsti. Jei manęs netikit, veizėkit į latvius, kurie jau ašarose vargų savo paskendę. Netikėkit, sakau, jų žodžiais, sekit geriau įstatymus bočių probočių, kuriuos pildydami nieko netrūkot, visi liuosi, laimingai, visko pertekę gyvenot, dirbot sau, kuomet galėjot, ilsėjot, kuomet norėjot. Jei dar laimingais toliau norit būti, ginkit drąsiai namus savo. Atėjo diena, kurioj reikia lietuviui, žemaičiui ar liuosam mirti ar amžinam krikščionių vergu tapti.

Kaap švėntėnuom Dorbės mūšė 730 metu sokaktovės 1990 metaas

1990 metu pavasari sosėtekuom Palonguos ėr Klaipiedas žemaitee pas tautuodailininka Alberta Žolku (anuo dėrbtovies Palonguo) ėr notariem, kad reek Dorbės 730 m. mūšė data pamėnavuotė. Sotariem, kad A Žulkus padarys oužoulėnė paminklinė lėnta. Vo Augostis Narmonts užmeks ryši so Latvėjės posė-Lėipuojė ėr Dorbė. Bova sorašyts tuoks rašts ėr išsiūsts organizatuorems.

Teka net keleta kartu būtė Lėipuojuo ėr Dorbie, rokoutėis so Lėipuojės žemaites… Švėntė praejė dėdėlee poikee… bova sosėrinkė apie 4000 vėn iš žemaitėjės. Vėskas vyka iki pat ryta, vo nakti tronkies PERKŪNS, tou padiedams prisėmintė mūsa garbingus pruotievius, katrai mums iškuovuojė LAISVĖ… Diel LAISVĖS teeka memažaa dar pakuovuotė… Bova sutarta so lėipuojėškees ėr dorbėškees, kad reek pastatytė dėdėli paminkla, bet vėsė mūsa dabartėnė publika (Žemaitėjės ėr Lietovuos) tam dar neprinuoka… Vėsė tik šnek, kad reek, vo vežėms ni iš vėitas…

Prisėmėnėmaas pasėdalėjė žemaitis iš Palonguos Augostis

K R E P Ė N Î S
Skīriaus veiklā tėso svetainės vaduovā Augostā Narmontā igaliuots.

Kertėnēs tėkslās znuočėjo:

Paprabavuote prikeltė Lietovuos istuorėkū `užmėrštā` Žemaitėjės senuovės istuorėjė;
Atsklēstė tuokiuos `užmarštėis` šaltėnī (šaltėnius);
Pabodintė tuokem siekiou pasėaukuojosius, d u o r y b ė s dar nepraradosius esamus ėr būsemus istuorėkus;
Straipsniūs ėr spuorūs nauduotė tik šaltėnēs pagrīsas žėnės ėr argomėntus.
Prabavuosēm (sėiksēm):

Supažindintė žmuonis, vu īpatingā jaunuomenė, su mažā žėnuomās Žemaitėjės istuorėjės faktās;
Palaikītė paduorius nuomuoniū mainus;
Raginsēm `nevėrtė tik sava solties`; rašytė ne tik žemaitėšką, bet ėr lietovėškā: kāp kam patuogiau ėr suprontamiau;
Rašytė keik galem taisėklingiau, be gramatėniū ėr kėtuokiūm klaidūm.
Straipsnius ar dėdesnius rašėnius prašau siūstė mon adreso: Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Prašysma svetainės meistrūm lestė nuomuoniems keistėis tėisē Žemaitiu Alka svetainės istuorėjės skyriou.

Pėrmiausē nuognē lauko istuorėjės ženuovū straipsniū dėskusėjės pradžē; nesulaukės, pu keliūm deinūm pasiūlīso sava straipsnī.

Skīriaus tvarkytuos – Benis (Benedėkts Jonkauskis, lietoveškā – Benediktas Jankauskas).

K V Ė I T Ė M S S P U O R Ā M S, 2014-05-12
Nusėmėnės, ka lėg gežožės 12 dėinuos nasulaukiau nikuokiuos žėniuos i priš gērā savaitė parašytoi `KREIPĖNĪ`, brongēm skaitytuojou siūlyau, bėškielī patėkslintā, 2011 metās Lietovuos istuorėjės laikraštie „VORUTA“ NR. 9-11 spausdintā savā straipsnī aple gerā ženuomā konėgaikštī Ringaudā.

Ringaudas – prie Lietuvos valstybės ištakų
Habil. Dr. Benediktas Jankauskas,

Ne quid veri non audeat = Kas tiesa, drįsk pasakyti

Ateities veiksmus galime planuoti pagal turimą patirtį. Jei jos trūksta, tenka vadovautis kitų patarimais, nurodymais ar įsakymais. Norėdami teisingai įvertinti bet kurios valstybės istoriją, apmaudžių klaidų išvengsime prisimindami Škotijos Glazgo universiteto profesoriaus A. Browning’o teiginį: „Istorijos klaidas paprastai lemia ne nelaimingi įvykiai ar nežinojimas, o religiniai arba politiniai tendencingumai“ (Glasgow Herald, 1927, sausis).

Jei nežinome tikrosios Lietuvos praeities, tenka vadovautis ta Lietuvos istorija, kuri buvo parašyta (suklastota) siekiant mus mulkinti – tampame minia, aklais piktais šuniukais, kuriuos politikai ir jiems dirbantys istorikai gali kada panorėję siundyti ant savo asmeninių priešų. Ir kas žino? – kada nors už nemokšiškumą gali tekti labai brangiai sumokėti.

Pagal www.lietuviais.lt

Aisčiai – dabartinių lietuvių ir išnaikintų jų gentainių protėviai

Aisčiai nuo senų senovės buvo lyg ‚gamtos vaikai‘. Jie iš kartos į kartą ypač nuosekliai kaupė ir saugojo atmintyje senuolių patirtį, todėl jie jautėsi kai kuo pranašesni už aplinkinio pasaulio į jų šimtmečiais taikiai gyventą teritoriją besiveržiančius atėjūnus. Būta tvirtinimų, jog senieji lietuviai ir prūsai gyvenę tarp pelkių, neturėję valstybės ir nebuvę pavojingi kaimynams23. Dar Klasikinės senovės laikais (iki pirmojo tūkstantmečio vidurio), netoli dabartinės Lietuvos teritorijos gyvenę gotai. Gotų istorikas, rašytojas Jordanas 551 metais minėjo Aesti kaip visiškai taikingą tautą, užėmusią labai ilgą pajūrio krantą į rytus nuo prie Vyslos gyvenusių Vidivarii. Jordanas minėjo, kad gotų karalius Hermanarikas (miręs 375 metais) buvęs savo valstybei pajungęs ir aisčius9.

Pirmojo tūkstantmečio viduryje hunų ir alanų įsiveržėliai pasiekdavo šių dienų Vidurio Lietuvą8. Maždaug tuo pačiu laiku ir rytų aisčiai (vėliau pavadinti baltais) ėmė veržtis į dabartinę Lietuvos teritoriją8. Jau tuometinės aisčių gentys suvokė, kad jų išlikimas priklauso nuo apsigynimo galimybių. Jos skubiai susivienydavo prieš užpuolėjus. Iš Rimberto kronikos gerai žinomas Apuolės gyventojų (dabartinis Skuodo rajonas) pasipriešinimas švedų antpuoliui 835 metais5. Tada Švedijos karalius Olafas su didelėmis pajėgomis užpuolęs Apuolę. Apuolės gynėjai priešinęsi aštuonias dienas. Apie 853-854 metus Apuolės pilį buvę apgulę vikingų palikuonys normanai (danai ir švedai)5, 9. Istoriniuose šaltiniuose yra užfiksuotas ir Lenkijos valdovo Boleslovo Narsiojo žygis į Pamarį, aisčių Prūsiją 1017 m.. Susivieniję Aisčiai atkakliai pasipriešinę įsiveržusiems agresoriams. Lietuviai, vedami Speros, padėję prūsams4, 24. Boleslovas turėjęs atsitraukti į Lenkiją4, 26. Apie Aisčių ir Lietuvos egzistavimą Lenkiją valdant Boleslovui I, liudija tuos laikus vaizduojantis žemėlapis (1 pav.). Jame matoma data – 1000 m., užrašas „Littaver“ ir aiškiai apibrėžtos Lietuvos ribos. Tai akivaizdus ne tik Lietuvos paminėjimas, bet ir teritorijos parodymas dar prieš 1009 metus.

1 pav. Lenkija pradedant valdyti Boleslovui I (992-1000 m.)26

Be pirmojo oficialiai pripažįstamo Lietuvos vardo paminėjimo rašytiniame šaltinyje 1009 metais, XI a. pradžioje 1040 ir 1044 m. žinomi Kijevo Rusios valdovo Jaroslavo žygiai į Lietuvą, minint Jotvingiją8, 23. Pirmasis žygis vadinamas labai sėkmingu, o apie antrąjį, vos užsimenama. Gal būt, pakartotasis įsiveržimas buvo atmuštas. Rusų metraščiuose minima, kad Lietuvos ir Neromos gyventojai drauge su kuršiais, latgaliais, žiemgaliais ir lyviais mokėjo duoklę Kijevo Rusiai. Baltų gentys nuo seniausių laikų buvo priverstos vienytis prieš jas puldinėjusius artimus ir tolimesnius kaimynus: švedus, danus, vokirčus, lenkus ir kt. slavus.

Tad neteisūs mūsų istorikai nepagrįstai kartojantys teiginius iš vokiškų, lenkiškų ar rusiškų vadovėlių apie aisčių agresyvumą, jų grobiamuosius karus. Pirmuoju tarp tokių tiktų įvardyti profesorių Edvardą Gudavičių su jo „Lietuvos istorija nuo seniausių laikų iki 1569 metų“8. To pavyzdžiu gali būti ir vienas iš naujesnių plačiai visuomenei skirtų leidinių „Lietuva Šeimos enciklopedija“, kuriame Rimantas Mačernis, rašydamas apie lietuvių kovas su kaimynais iki Lietuvos valstybės susikūrimo teigia, kad: “Ilgus dešimtmečius lietuvių karai su abiejų pusių kaimynais buvo grobiamieji”19. Todėl svarbu suprasti, kad grobiamuosius ar plėšiamuosius karus susivienijusios aisčių gentys ėmė organizuoti po patirtų daugkartinių jų nuniokojimų, kaip atsaką į kaimynų agresiją. Akivaizdu, kad grobiamųjų karų strategiją lietuviai pasisavino iš savo kaimynų, garsėjusių tarpusavio karais. Be jau minėtų švedų, normanų, lenkų ir rusų tiesioginių įsiveržimų į aisčių apgyventas teritorijas, gyventojus pasiekdavo žinios apie toliau vykusius neramumus: 1002-1018 m. lenkų-vokiečių karą, 1015-1019 m. lenkų puldinėjamą Kijevą ir kt.26.

Tiesa, yra žinių ir apie XII a. pabaigos – XIII a. pradžios lietuvių žygius į tolimas Rusios sritis. Net tarybiniais laikais, dėstant Rusijos istoriją, buvo minima 1198 metų žemaičių (gal žemaičių ir lietuvių, B. J.) pergalė prie Velikije Lukų prieš jungtinę slavų kariuomenę. Tai liudija ir I. Golubcevo žemėlapis V. Pašuto knygoje „Lietuvos valstybės susidarymas“23. Jame pažymėti lietuvių žygiai 1200 m. pro Velikije Lukus iki Cholmo, Chodnicų net iki Gorodoko, esančio netoli Ilmenio ežero (2 pav.). Tai tik liudija jau tais laikais buvus galingą valstybę, vykdžiusią taip tolimus žygius į plačiai žinomą Naugardo žemę.

2 pav. Golubcevo I. žemėlapio fragmentas (šiaurės rytų kampas) iš Pašuto V. knygos „Lietuvos valstybės susidarymas“, Vilnius, 1971.

Aisčių gentys, ypač žemaičiai, ilgiausiai išlaikė pagonybę, kaip tikėjimo pagrindą. XIII amž. baltai ir jų šiauriniai kaimynai, finougrų gentys (lybiai, estai), vieninteliai Europoje likę pagonys, tapo ‚krikšto misijų objektu‘. Agresyviai prieš likusius paskutiniuosius pagonis nusiteikę vokiečiai ir kiti senkrikštai, gavę popiežiaus pritarimą pradėjo ,kryžiaus žygius‘ prieš pagonis24. Kryžeiviai turėjo ir kitų interesų: prisijungti žemių, gauti duoklių3. Net atsidūrę krikščionybės apsuptyje, aisčiai atkakliai priešinosi kitatikiams. Įžuliai brutaliai brukant krikščionybę, ateinančią kartu su raštija, tarp žemaičių įsivyravo klaidinga pažiūra, kad didžiausia grėsmė jų tikėjimui ateina per raštiją. Todėl raštą žemaičiai laikė piktųjų dvasių įrankiu ir Žemaitija ilgiausiai neturėjo rašytinių šaltinių24.

Anksčiau paminėtieji ir daugybė kitų vėlesnių laikų aisčių pasipriešinimų prieš XII amž. pabaigoje ir XIII amž. pradžioje kovai su pagonims organizuotus Kalavijuočių (Livonijos) ir Vokiečių (kryžiuočių) ordinus bei Lenkiją ir Rusiją, siutino agresorius. Neįstengdami jėga užvaldyti atkakliausiai pasipriešinusių paskutiniųjų pagonių, jie ėmėsi ir kitokios taktikos: pasitelkus jėzuitų ordiną buvo sugalvotas naujo tipo propagandinis karas. Žinodami, kad Žemaitija neturėjo savų rašytinių šaltinių, jėzuitai, kaip uolūs popiežiaus skelbiamų ‚kryžiaus karų‘ prieš pagonis rėmėjai, įniko naikinti bet kokius dokumentus apie Žemaitiją. Jie siekė ištrinti net mažiausią Žemaitijos paminėjimą rašytiniuose istorijos šaltiniuose ir kitokioje literatūroje24. Taip elgtis juos, ko gero, paskatino anksčiau paties Lietuvos valdovo Mindaugo vykdyta politika: naikinti viską, kas žemaitiška. Tuo pasinaudojo ir vokiečių istorikai ‚dievo vardu‘ maskuodami Kalavijuočių ir Kryžiuočių ordinų pagoniškiems kraštams darytas niekšybes: masiškas pagonių žudynes, moterų prievartavimus, belaisvių kankinimus, plėšikavimus. Livonijos kronikose beveik nebenaudojamas ankstesniuose šaltiniuose vartotas net paniekinamas žemaičių vadinimas ‚saracens‘. Aktyviausiai latvių ir estų kolonizavimui priešintis padėję žemaičiai vadinami bendru pavadinimu ‚lettons‘ ar ‚litowini‘14. Tokia jėzuitų veikla ypač suaktyvėjo po 1566 metų, kai jiems buvo leista laisvai įsikurti Lenkijoje24. Lietuvos-Lenkijos unijos metu Europoje tapo visuotinai priimta Lietuvos istorijos klastotė, kai Žemaitija niekur nebuvo minima. Pasak prof. A. Bumblausko, kėsintasi sunaikinti net Lietuvos vardą – „XVI a. vid., sudarant Liublino uniją, Lietuvą buvo siūloma pavadinti Naująja Lenkija“2.

Ringaudas – Aisčių genčių vienytojas

Svarbiausias šio straipsnio tikslas yra praskleisti užmaršties skraistę nuo ja dangstomo, atrodo, daugiausiai prie Lietuvos genčių suvienijimo ir galingos Lietuvos kūrimo prisidėjusio Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Ringaudo. Kartu siekiama paneigti jau 226 metus egzistuojantį vokiečių istoriko Augusto Ludwigo Schlözerio sukurptą Lietuvos istorijos modelį su Mindaugo laikų, Krėvos sutarties ir Liublino unijos akcentais bei Lietuvos valstybingumo būklę įvardijančiomis sąvokomis2 ir, ko gero, tuo pačiu pagrindu XIX amž. rusų-ukrainiečių istorikų Ilovaiskio-Antonovičiaus mintyse gimusią hipotezę-istorijos klastotę, kad Lietuvos valstybė buvusi sukurta Mindaugo1. Tokia hipotezė ilgus amžius buvo paranki priešiškų šalių istorikams, siekusiems užmarštin gramzdinti pagoniškąją Lietuvos istorijos dalį. Ji, kaip kokia ‚užburta panacėja‘, ilgą laiką temdė ir Lietuvos istorikų protus, kuriant (anot Bumblausko2): Simono Daukanto4 ir Teodoro Narbuto20 heroinę Lietuvos istoriją, Adolfo Šapokos ir jo bendraminčių mokslinę įvykinę Lietuvos istoriją16, Zenono Ivinskio „krikščioniškojo eurocentrizmo“ principu rašytąją Lietuvos istoriją9 bei Edvardo Gudavičiaus „modernistinę“ Lietuvos istoriją8.

Ringaudas, nors labai kukliai, buvo paminėtas net Lietuviškojoje tarybinėje enciklopedijoje. Ten rašyta, kad „Ringaudas, Rimgaudas, Lietuvos metraščių platesniojo ir plačiojo sąvadų legendinėje dalyje minimas liet. kunigaikštis. Kai kurių istorikų nuomone Ringaudas galėjo būti Mindaugo tėvas“15.

Duomenų apie Ringaudą ar Rimgaudą galima rasti ne tik enciklopedijose, bet ir moksliniuose leidiniuose. Knygos „Lietuvos metraštis Bychovco kronika“17 pratarmėje istorikas Rimantas Jasas rašė: „Tarp labai nedaugelio išlikusių ligi XIX a. pasaulinės istorijos paminklų, sukurtų Lietuvos valstybėje iki XVI a. vidurio slavų kalba, Bychovco kronika yra įdomiausias ir palyginti didžiausias kūrinys, jungiantis ir istorinio šaltinio, ir politinės publicistikos, ir grožinės literatūros elementus. Tai vienas iš vertingiausių Renesanso epochos pradžios Lietuvos kultūros paminklų, kuriame ryškiausiai atsispindi jos valdančiųjų sluoksnių pažiūros į savo valstybę, į jos santykius su kaimynais, į jos praeitį“10. Iš cituotos pastraipos aiškėja, kad minimo veikalo negalime laikyti tikra istorine tiesa. Jo vertę ypač menkina tai, kad aprašomi istoriniai įvykiai mažai kur tedatuojami, t.y. trūksta konkrečios įvykių sąsajos su laiku.

Ringaudas Bychovco kronikoje17 vadinamas Rimgaudu ir jam skirta nemažai dėmesio. Knygoje minimas Lietuvos ir Naugarduko kunigaikštis Algimantas valdęs nemaža laiko ir savo įpėdiniu didžiojoje Naugarduko kunigaikštystėje palikęs Rimgaudą. Rimgaudui nemaža laiko kunigaikščiavus Naugarduke, daugelyje rusų miestų, susimokę tarpusavyje Kijevo kunigaikštis Svetoslavas, Vladimiro kunigaikštis Levas ir Drucko kunigaikštis Dimitrijus, pradėti kovą prieš „didįjį kunigaikštį Rimgaudą“. Jie dar pasiėmę pagalbon kelis tūkstančius Užvolgio chano totorių. Didysis kunigaikštis Rimgaudas pasitikęs juos Mogilnoje prie Nemuno upės ir pradėjęs su jais žiaurų mūšį. Ir kovoję vieni su kitais kuo nuožmiausiai nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro. Ir Rimgaudas su savo kariais triuškinte sutriuškinęs rusų kunigaikščius su visa jų kariauna bei totorių orda. Ir gyvenęs Rimgaudas daugelį metų Naugarduke, ir pasimiręs įpėdiniu palikdamas savo sūnų Mindaugą.17

Kitu istoriniu šaltiniu laikytina Alberto Kojelavičiaus-Vijūko pirmoji lotyniškai parašyta ir Dancige 1650 metais išleista „Lietuvos istorija“.13 Pats autorius pripažino, kad jo veikalas paremtas vieninteliu šaltiniu – Motiejaus Strijkovskio (gyvenusio ir dirbusio Varniuose) kronika ir esąs literatūriškai ir idėjiškai perdirbtas. Perdirbimas galėjo būti esmingas, nes A. Kojelavičius buvęs jėzuitų ordino narys, teologijos daktaras ir, nežiūrint to, jis nebuvęs mėgstamas ordino vadovybės, kaip “iš Vijukų kilęs bajorėlis”, o jo parašytoji istorija buvusi “kelių … Jėzaus draugijos teologų peržiūrėta bei aprobuota”.11 Pagal A. L. Šilerį “A. Kojelavičius – geriausias ano meto istorijos rašytojas”.11 Šiuolaikinio istoriko prof. A. Bumblausko nuomone “Kai kas teigia, kad svarbiausius dalykus apie senąją Lietuvą (arba LDK) išdėstė pirmieji Lietuvos istorikai – Motiejus Strijkovskis ir Albertas Kojalavičius-Vijūkas XVI-XVII a. Net jei šis teiginys teisingas tik iš dalies, rašant naują istorijos knygą jį reikia turėti omenyje”.2

Pagal Kojelavičių13 Rimgaudas buvęs Lietuvos, Žemaitijos, Naugarduko, Poleksijos, Černigovo ir Seversko didysis kunigaikštis. Ir tai nebuvęs tuščias vardas: „pažiūrėjęs į jo valdomų žemių dydį, pagalvotum, ar imperija nėra buvusi mažesnė“. Autorius teigia, kad „Naujo titulo jam be galo buvo pavydima ne tiek dėl to, kad valdė abi Lietuvas, Žemaitiją, Kuršą, Poleksiją, Naugarduką, Mozyrių bei Pinską, Severską, Černigovą, kiek dėl pačios teisės valdyti. Mat teisėtas paveldėtojas Šventaragis globos dingstimi beveik visai nušalintas nuo valdymo, buvo verčiamas tol laukti jam priklausančios valdžios, kol per klastą ir apgaulę viešpatavo Rimgaudo palikuonys“. Kitoje vietoje rašoma: kad Rimgaudas „tapo išrinktas kunigaikščio Šventaragio, beveik kūdikio globėju“. Rimgaudas valdęs apie 1230-1235 metus ir savo sostinę iš Kernavės perkėlęs į Naugarduką. Apie Rimgaudo valdymą rašoma: “Tada ėmė ryškėti brandi ir tvirta valdžios sandara, pajėgianti atlikti bet kokį žygį, kai iš tokios daugybės žemių susidarė viena valstybė, valdoma bendro valdovo”. Tuo metu Kijevo kunigaikštis Sviatoslavas subūręs rusų kunigaikščius ir pasitelkęs skitus (taip Kojelavičius vadino mongolus-totorius, B. J.) užpuolęs Lietuvos žemes ir nusiaubęs didžiulius plotus. Tik prie Mogilnos Rimgaudas su lietuvių kariuomene užtvėręs priešui kelius: „Vienoje pusėje – didžiulė rusų rikiuotė, sparnuose sustiprinta skitų raiteliais, kitoje – nedidelė lietuvių kariuomenė“. Mūšis aprašytas smulkmeniškai, o glaustai galima teigti, kad po visą dieną trukusių įtemptų kautynių nugalėję lietuviai. „Ringaudas nenorėjo daugiau nei savo pykčio nugalėtiesiems rodyti, nei savo sėkmės plėtoti ir pasirinko taiką“.13

Maždaug tuo pat metu smarkiai sustiprėjęs Livonijos ordinas kelis kartus veržęsis į Žemaitiją, bet, anot Kojelavičiaus, „sustiprėjusiam priešui nebuvo atiduota nė vienas Žemaitijos sprindis“.13 Apie 1238 metus (gal čia minimas 1236 metų Saulės mūšis, nes tarp kritusių 48 ordino riterių minimas ir „pats Volkevinas“, B. J.) buvusi “sumušta didžiulė riterių kariuomenė ir jai atėję į pagalbą vokiečiai: žuvo karo vadai magistras Folkvinas, baronas Danenbergas, vokiečių riteris Haseldorfas, be galo išgarsėjęs karo žygiais, ir 48 ordino broliai“. Narsiai karo metu tvarkęs valstybę Rimgaudas neilgai galėjęs džiaugtis taika, susirgęs jis miręs Naugarduke. Po Rimgaudo mirties Šventaragis turėjęs atgauti tėvoniją, bet pasitenkinęs “Žemaitija, kurią jam neseniai buvo užleidę valdyti, ir ginčo dėl Lietuvos nepradėjo”.13

Kiek kitaip Ringaudas vaizduojamas Prancūzijos istoriko Ch. L. T. Pichel knygoje “Žemaitija”24. Pagal ją, Ringaudas buvęs Žemaitijos karaliumi nuo 1222 iki 1242 metų. Jis buvęs jauniausias Žemaitijos karaliaus Montvilos sūnus, todėl valdovu tapęs pagal Žemaitijoje egzistavusį Saulės namų įpėdinystės paprotį. Ringaudas greitai pelnęs visos Rytų Europos tautų pagarbą ir pripažinimą ne tik už savo karinius žygdarbius, bet ir už išskirtinius sugebėjimus valdyti plačią šalį. Ringaudas darniai dirbęs kartu su savo vyriausiuoju broliu Erdvilu. Ringaudas kariavęs su priešais rytuose, o Erdvilas saugojęs krašto ribas Vakaruose. Ringaudas tikriausiai buvęs pirmasis valdovas, kuris suvienijo visas aisčių gentis į ryžtingai veikiančią karinę sąjungą. Jis nepažeidęs mažesnių kunigaikščių, turinčių paveldėjimo teises, autonomijos. “Pirmoji rusų kronika“ teigianti, kad Ringaudo kariuomenė, kuri 1225 metais nusiaubusi Naugarduką, buvusi tokia didelė, kad “ … niekas nieko panašaus nebuvo regėjęs nuo pat pasaulio sukūrimo pradžios”.24 Matyt, apie tą patį karo žygį rašė Pašuta V.23, darydamas nuorodą į Pirmąjį rusų metraščio sąvadą. Jis, panašiai, kaip ir Pichel, teigė, kad “karas buvo nepaprastai didelis, tokio nuo pat pasaulio pradžios nėra buvusio”. Tik Pašuta nurodė, kad žygis buvęs 1226 metais ir lietuviai puolę Toržoką, Toropecą, Polocką, Smolenską. Pichel toliau rašė, kad Ringaudas su Erdvilu apie 1223 metus prie Tripeko upės sumušę generolo Subutajaus vadovaujamą mongolų kariuomenę ir iš mongolų-totorių jungo išvadavę Kijevą. Kiek vėliau, 1227 metais Ringaudas dvikovoje įveikęs Čingischano sūnų Jochį24. V. Pašutos knygoje rašoma, kad “lietuvių dalyvavimas, ginant Smolensko žemes nuo totorių-mongolų puldinėjimų, visiškai galimas, ypač turint omenyje, jog 1239 m. metraštyje užrašyta ten buvus lietuvių kunigaikštį.“23 Tikėtina, kad tai galėjo būti Ringaudas. Pagal Pichel’į dar vėliau, 1241 ar 1242 metais Ringaudo vadovaujami žemaičiai ir lietuviai laimėję mūšį prie Lydos su mongolais, kuriems vadovavęs chanas Šeibekas jau minėto Jochio sūnus. Mūšyje žuvęs pats Šeibekas, todėl vietovė, kur vykęs mūšis, gavusi Šeibeko lauko vardą24.

Dalis aukščiau Pichel knygoje pateiktųjų duomenų apie Ringaudą yra paimti iš legendinių šaltinių, gal todėl jie daug kuo neatitinka šiandieninės oficialiosios Lietuvos istorijos versijos, bet jie nėra nukopijuoti ir nuo kitų jau minėtųjų šaltinių. Knyga patraukli tuo, kad jos autorius – tolimos Lietuvai Prancūzijos istorikas, kuriam neprimesi tendencingumo už Žemaitijos idealizavimą, ir naudojo jis netradicinius literatūros šaltinius, į kuriuos, gaila, ne visur tiesiogiai darytos nuorodos. Tačiau Lietuvos istorikai neturėtų atsainiai ignoruoti tos knygos, o pabandyti, gal bent studentų darbais, išsiaiškinti paties autoriaus tapatybę (man kol kas to nepavyko pasiekti, B. J.), jo knygoje pateiktų literatūros šaltinių realumą ir, kai kurių iš jų, atitikimą knygoje pateiktiems teiginiams. Dėmesį Pichel knygoje skelbiamiems duomenims stiprina ir S. Daukanto istorijos4 teiginiai, kad Rimgaudas Lietuvą valdyti pradėjęs 1227 metais, prie Lietuvos prijungęs „Pinsko, Severijos, Černigovo žemes“, ties Mogilno (Mogiliovo) pilimi sunaikinęs Sviatoslavo vedamus gudus, pasiekęs žymių, konkrečiai įvardijamų pergalių prieš „miečeivius“ (taip Daukantas vadino Livonijos ordiną, B. J.), iniciavęs pergalingą Skirmanto žygį prieš totorius ir miręs 1237 metais.

Simonas Daukantas (3 pav.) mums svarbus ir plačiai žinomas kaip istorikas, rašytojas, švietėjas, vienas iš pirmųjų tautinio atgimimo ideologų, pirmasis parašęs Lietuvos istoriją lietuviškai. Jis – pirmasis istorikas rašęs apie Rimgaudą lietuviškai.

3 pav. Simonas Daukantas – pirmosios lietuviškai parašytos Lietuvos istorijos autorius

(dail. Jonas Rustemas)

Apie Ringaudą iš užsienio

Rytų kraštuose nepavyko rasti duomenų apie Ringaudą (Rimgaudą). Vakaruose – tokių duomenų esama. Seniausias man žinomas šaltinis – dar 1890 metais Filadelfijoje išleista enciklopedija. Joje, gana išsamiai aprašius XIII-tojo amžiaus pradžios Lietuvos situaciją, Ringaudas vadinamas pirmuoju Lietuvos valdovu (prince) suvienijusiu pasklidusias gentis aplik save ir valdžiusiu Lietuvą 1230-1235 metais. Ten pat rašoma, kad Ringaudo centralizavimo politiką toliau vykdęs jo sūnus Mindaugas (miręs 1263 metais), o Kęstutis vadinamas nacionaliniu lietuvių didvyriu (the legendary national hero)18. Jei dėl paminėtos Mindaugo tęstos centralizavimo politikos reikalinga atskira diskusija, tai įrašai enciklopedijose apie Lietuvą ir Ringaudą negalėjo būti be rimto pagrindo. Iš Vakarų atėjusiu šaltiniu vadintina ir anksčiau aptartoji Ch. L. T. Pichel knyga24.

Tik prieš porą metų man pasitaikė galimybė susipažinti su garsios Lietuvoje Giedraičių giminės palikuonimi, Oksfordo universiteto Anglijoje profesoriumi Mykolu Giedraičiu (4 pav.) ir šiuo metu Oksforde tebegyvenančiu. Paaiškėjo, kad jis jau senokai palaiko ryšius su Lietuvos istorikais, perdavinėja jiems savo istorijos tyrinėjimo darbus. Kai paprašiau jo duomenų apie Lietuvos istoriją iki Mindaugo laikų, profesorius pirmiausia pasiūlė kreiptis į Lietuvos istorijos instituto direktorių dr. Rimantą Miknių, o kiek vėliau į Lietuvos Dailės Akademijos rektorių profesorių Adomą Butrimą, kuriems jis davęs savo darbų kopijas. Kai abu minėtieji garbūs veikėjai paaiškino neberandantys jiems dovanotų darbų, Mykolas Giedraitis vieną jo publikacijos kopiją atsiuntė ir man, o daug daugiau dovanojo Lietuvos Mokslų Akademijos bibliotekai.

4 pav. Oksfordo universiteto profesorius, istorikas Mykolas Giedraitis su dukra Mel

Man atsiųstame Oksfordo universiteto Slavistikos darbuose spausdintame moksliniame straipsnyje7 yra duomenų ir apie Ringaudą. M. Giedraitis, naudodamasis jo nurodomais istoriniais šaltiniais, Ringaudą vadina pirmuoju Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu (Grand Duke) XIII amžiuje. Jis buvęs Dausprungo ir Mindaugo tėvas ir buvęs “toks galingas, kad nebuvo jam lygių Lietuvoje”. M. Giedraitis teigia, kad Lietuvos valstybingumo pradžia (political history) yra palyginti gerai suprasta ir išsamios suvestinės daug kur randamos21, 25. Tai sutampa ir su Lietuvos istoriko Zenono Ivinskio teiginiu, kad “Eilė smulkių teritorijų, kokių daug buvo etnografinėje Lietuvoje (Aukštaičiuose ir Žemaičiuose), turėjo būti dar XII amž. gale apjungta į stambesnę valdą vieno kunigo rankose.”9 Mykolas Giedraitis, remdamasis jam žinomais duomenimis, atkūrė Lietuvos valdovų vardus, jų valdymo eiliškumą ir giminystės ryšius tarp jų:

I-asis Didysis kunigaikštis (DK) – „Ringaudas, Dausprungo ir Mindaugo tėvas“;
II-asis DK – „Živinbudas (miręs ~ 1220 m. ?“ Jis nebuvęs Ringaudo dinastijos;
III-asis DK – „Dausprungas, miręs ~ 1238, Ringaudo sūnus“;
IV-ais DK – „Mindaugas (miręs 1263 m.), Ringaudo sūnus, karalius nuo 1253 m.“;
V-asis DK – „Žemaitijos Treniota (miręs 1264 ar 1265 m.)“;
VI-asis DK – „Vaišvilkas (miręs 1267 m.), vyriausias Mindaugo sūnus, valdęs Juodąją Rusią iki 1264 m.“;
VII-asis DK – „Švarnas (miręs 1268 ar 1269 m.), Mindaugo žentas, Haličo karaliaus Danilo sūnus“;
VIII-asis DK – „Traidenis (miręs 1281 ar 1282 m.)“ Jis nebuvęs Ringaudo dinastijos;
IX-asis DK – „Daumantas (miręs 1285 m.)“ Jis nebuvęs Ringaudo dinastijos. „Didysis kunigaikštis Daumantas (miręs 1285 m.) buvo kitas asmuo nei Daumantas (miręs 1299 m.), Nalšios kunigaikštis, Pskovo didysis kunigaikštis (Prince) nuo 1266 m., Mindaugo svainis ir žudikas.“
Lietuvos valstybingumo pradžią Mykolas Giedraitis atsekė nuo XII amž. pabaigos ir XIII amž. pradžios, pradedant Ringaudo valdymu. Šis kunigaikštis valdęs tais laikais, kai Livonijos vokiečiai patyrė didelius pralaimėjimus lietuviams prie Koknesės ir kai visos Lietuvos kariuomenė vėl įsiveržė į vokiečių teritoriją 1207 metais. Ringaudo paveldėtojais buvę du jo sūnūs, bet tarp Ringaudo ir jo sūnų trumpam laikui įsiterpęs Ringaudo dinastijai nepriklausęs antrasis didysis kunigaikštis Živinbudas.7

Studijuodamas minimą M. Giedraičio publikaciją7 supratau, kad Živinbudo vadinimas didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu grindžiamas vien dėl to, kad jis buvo įvardintas pirmuoju asmeniu gerai žinomoje Lietuvos sutartyje su Haličo-Volynės kunigaikštija 1219 metais. Tačiau žinoma ir tai, kad minimu istoriniu laikotarpiu Lietuvai nuolat grėsė pavojus iš tuo metu sustiprėjusio Livonijos ordino, dėl ko ir minima sutartis su rusais buvo daroma, siekiant išvengti grėsmės iš kelių pusių. Dėl to galima spėti, kad valstybės valdovas, o kartu ir kariuomenės vadas Ringaudas tuo metu galėjo dalyvauti kariniuose veiksmuose su Livonijos ordinu ar turėjo kitokių neatidėliotinų valstybės valdymo reikalų, todėl sutartį su Haličo-Volynės kunigaikštija įpareigojo pasirašyti kunigaikščiui Živinbudui su gausia skirtingų žemių kunigaikščių delegacija. Tai lyg patvirtina ir žinia, kad 1218-1219 m. žiemą 1500 lietuvių būrys nužygiavo per užšalusią Baltijos jūrą į estų gyvenamą Saremos salą2. Be to, Livonijos kronika mini 1218 metais lietuvius buvus prie Pskovo, o 1219 metais – prie Mežotnės14. S. Daukantas rašė, kad tais pat (1219) metais „pagonių krikštyti atvyksta ir žvėdai“4 (švedai).

Vaizduodamas Ringaudo dinastiją, M. Giedraitis nurodė6, 7, kad vyriausiojo Ringaudo sūnaus Dausprungo žmona buvusi Žemaitijos kunigaikščio Vykinto sesuo, o Vykintas vedęs Dausprungo seserį. Ringaudo sūnus Mindaugas Lietuvos didžiojo kunigaikščio titulą perėmęs iš vyresniojo brolio Dausprungo, nors į tą vietą atkakliai pretendavęs ir Dausprungo sūnus Tautvilas. Vėliau, po Mindaugo, Lietuvos didžiaisiais kunigaikščiais buvę dar trys Ringaudaičiai: Treniota, Ringaudo dukters ir Žemaitijos kunigaikščio Vykinto sūnus; Vaišvilkas, vyriausiasis Mindaugo sūnus ir Švarnas, Dausprungo dukters ir Haličo karaliaus Danilo sūnus.7

Atrodo, nėra jokios logikos nutylėti tokios asmenybės, kaip Ringaudas, Lietuvos istorijos veikaluose. Tokį trūkumą gal būt galima pateisinti grupelei istorikų, kūrusių Lietuvos istoriją (Red. A. Šapoka) prieš 1936 metus16, kai neseniai nepriklausomybę gavusios Lietuvos sąlygomis sunkiau buvo pasiekiami ankstesnių laikų istoriniai šaltiniai. Vienas iš tos grupės istorikų Zenonas Ivinskis9, atskirą Lietuvos istoriją kūręs gerokai vėliau, jau keliose vietose paminėjo Ringaudą. Skyriuje “Valstybės iškilimas” jis rašė: “Eiliuotinė Livonijos kronika, neminėdama vardo, kalba apie Mindaugo tėvą, kaip apie labai galingą vadą, kuriam nebuvę lygaus. Jau žymiai vėlesni lietuvių šaltiniai (vad. Lietuvos metraščio įvairūs sąvadai) yra užrašę jį Ringaudu. O Strijkovskis Ringaudą vadina tiesiog “didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu””. Kitoje to skyriaus vietoje teigiama: “Antroji Metraščio redakcija aprašo, kaip Mindaugo tėvas (Bychovco kronikoje jis čia pavadintas Ringaudu) 1234 m. kovojo prieš totorius „nuo saulės patekėjimo iki jos nusileidimo“ prie Mohilnos (Nemuno aukštupio dabartinėje Gudijoje). Lietuvos valdovas, pagal Lietuvos metraštį, totorius ir jų sąjungininkus rusų kunigaikščius galutinai sutriuškinęs („na golovu porazil“)“.

Apibendrinimas

Nebandau šiuo metu vertinti aukščiau aprašytųjų šaltinių, kuriuose tikėtini nukrypimai nuo objektyvios istorinės tiesos, tačiau esu įsitikinęs, kad prie tiesos galima priartėti, jei tik mūsų istorikai tam skirtų rimtesnį dėmesį. Idant nurašinėjus mums ilgus amžius buvusių priešiškų šalių (Vokietijos ir Lenkijos) istorikų vadovėlius, reikėtų sumaniau taikyti lyginamąjį metodą tarp jau minėtųjų šalių bei Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, Estijos, netgi Švedijos, o gal būt ir Danijos, Norvegijos, Čekijos, Vengrijos ir Anglijos istorinių šaltinių. Prieš kurį laiką Lietuvos televizijoje šmėstelėjo žinutė, kad iš Švedijos gauta svarbių duomenų apie senovės Lietuvos istoriją, deja, vėliau apie tai nieko nebeskelbiama. Ar tai nėra dar vienas suokalbio prieš istorinę tiesą signalas?

Neverta net tikėtis istorinės tiesos iš šiuolaikinių Lietuvos ‚didžiųjų‘ istorikų, kokiais pagal neseniai išleistas Lietuvos istorijų ‚plytas‘ vadinu Edvardą Gudavičių8 ir Alfredą Bumblauską2. Pirmasis Ringaudo neminėjo dėl jo aklai kopijuotos anksčiau minėtosios Lietuvos priešų sukurptos hipotezės, kad Lietuvos valstybė buvusi sukurta Mindaugo. Todėl E. Gudavičius Lietuvos istoriją kūrė, pamėgdžiodamas atvirų ilgaamžių Lietuvos priešų vokiečių ir nedraugų lenkų istorikų koncepcijas. Tai patvirtina ir A. Bumblauskas2, teigdamas, kad Gudavičiaus sukurtos „istorijos samprata koreliuoja ir su žymių lenkų bei vokiečių istorikų … darbais“. Gi Alfredas Bumblauskas aklai tos pačios istorijos vertinimo metodologijos laikėsi, matyt, vengdamas tapti izoliuotu nuo taip vadinamo Lietuvos istorikų ‚elito‘. Jis, savąją ‚paveikslėlių istoriją‘ grubiai tempdamas, kaip pats rašo, ‚ant savo kurpalio‘, nesugebėjo net pavadinimo priderinti prie turinio. Pavadinime nurodytas 1009-1795 m. aprašomasis periodas, o 7 ir 8 knygos skyriai „Baltų gentys“ ir „Lietuviai – sausumos vikingai“ skirti ankstesniam periodui, bet nei tuose skyriuose, nei kur kitur Ringaudo paminėjimui profesorius Bumblauskas vietos nerado. Todėl abiejų minėtųjų istorikų knygos vadintinos politinėmis arba politinių struktūrų istorijomis.

Esu įsitikinęs, kad neigti Ringaudo (ar Rimgaudo pagal kitus šaltinius) istoriškumą gali tik aršūs suokalbio prieš istorinę tiesą šalininkai. Net lenkų istorikas H. Paškevičius (Paszkiewicz)21 tvirtino atsekęs Ringaudo dinastiją Lietuvos XIII a. istorijoje su vieninteliu Lietuvos karaliumi Mindaugu. Paškevičiaus duomenų autentiškumui, kaip minėta, pritarė šiuolaikinis Oksfordo universiteto istorikas prof. Mykolas Giedraitis savo Baltų apyaušrio (BALTIC DAWN) tyrinėjimų aprašyme6.

Galima džiaugtis, kad pasigirsta perspektyvių jaunesnės kartos istorikų, kaip Tomas Baranauskas, balsai, deja, demokratine vadinamoje Lietuvoje pastarieji sunkiai prasiskina kelią. Viltinga ir tai, kad kai kurie nūdienos istorikai12, nors simboliškai, bet jau mini Rimgaudo (Ryngolt’o)vardą mokiniams skirtuose vadovėliuose.

Apibendrinant galima teigti:

neteisūs mūsų istorikai, kartojantys teiginius iš vokiškų, lenkiškų ar rusiškų vadovėlių apie aisčių agresyvumą, ir teigiantys, kad ilgus dešimtmečius lietuvių karai su abiejų pusių kaimynais buvo grobiamieji. Svarbu suprasti, kad grobiamuosius ar plėšiamuosius karus susivienijusios aisčių gentys ėmė organizuoti po patirtų daugkartinių jų nuniokojimų, kaip atsaką į kaimynų agresiją;
tikrai neteisūs tie istorikai, kurie niekaip neįstengia nukrypti nuo dar prieš 226 metus vokiečių istoriko Schlözerio sukurpto Lietuvos istorijos modelio ar XIX amž. rusų-ukrainiečių istorikų Ilovaiskio-Antonovičiaus hipotezės, kad Lietuvos valstybė buvusi sukurta Mindaugo. Pateiktieji duomenys leidžia tvirtinti, kad Lietuvos valstybės ištakas reikia sieti bent su XII amž. pabaiga – XIII amž. pradžia, o gal būt, turint galvoje Apuolės gynybą, minėtuosius senųjų laikų žemėlapius bei kitus faktus, dar su žymiai ankstesniais laikais;
Didysis Lietuvos kunigaikštis Ringaudas ir nemažai kitų istorinių veikėjų – tikrai nepelnytai ir nusikalstamai prieš istorinę tiesą, buvo ir tebėra dangstomi užmaršties skraiste. Būtina kuo skubiau sustiprinti Klasikinės senovės ir Ankstyvųjų viduramžių laikų Lietuvos istorijos studijas;
taikant palyginamąjį metodą tarp daugelio kaimyninių šalių (tik ne tarp vienos-kitos) istorinių šaltinių, galima daug labiau priartėti prie istorinės tiesos Lietuvoje Viduramžių, Ankstyvųjų viduramžių ir Klasikinės senovės laikais.
***

Užbaigti šį straipsnį noriu žinomo Lietuvos istoriko prof. Juozo Jurginio citata iš jo knygos „Lietuvos epas: Didvyriai Karvedžiai Kunigaikščiai“, Kaunas, 1992 m. pratarmės: „Protėvių tėvynės meilės pažinimo šaltinis yra metraščiai, kuriuos istorikai vertina skirtingai. Kai kurie paima iš jų tik tai, ką laiko tikra, ir atmeta legendas bei padavimus kaip fantazijos kūrinius. Bet kiekviena epocha turi ne tik savo ekonomiką, bet ir fantastiką. Jos kūrinį, kaip ir kiekvieną kitą šaltinį, reikia naudoti kritiškai, išsiaiškinus, kas, kada, kur ir kuriuo tikslu jį sukūrė. Tada paaiškėja, kad fantastika – tai filosofija, kad ja išsakomos visuomeninės politikos kūrėjų pažiūros; jos dabar laikomos svarbiausiu kultūros istorijos tyrinėjimo dalyku.“

Panaudota literatūra:

1.Antonovič V. B., Očerk istorii velykogo kniažestva Litovskogo do polovini XV stol. Knygoje: „Istorija Velikogo kniažestva Litovskogo“. Tarnopolj, 1887.

2. Bumblauskas A., Lietuvos istorija 1009-1795. R. Paknio l-la, 2005.

3. Čižūnas G., Žemaitija Lietuvos tūkstantmečio kelyje, Žemaičių žemė, 2009, Nr. 1.

4. Daukantas S., Būdas senovės lietuvių Kalnėnų ir Žemaičių. Kaunas, 1935.

5. Dundulis B., Lietuva ir Baltijos jūra praeityje. Mokslas ir gyvenimas, 1989, Nr.12.

6. Giedroić M., A New Look at the Socaled Legendary Part of the Bykhovets Chronicle. http://www.giedroyc.com/pages/essays/bykhovets%20chronical.htm.

7. Giedroić M., The Rulers of thirteenth-century Lithuania: a search for the Origins of Grand Duke Traidenis and his Kin. Oxford Slavonic Papers, New series, Vol. XVII, 1984.

8. Gudavičius E., Lietuvos istorija nuo seniausių laikų iki 1569 metų. Vilnius, 1999.

9. Ivinskis Z., Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties. Vilnius, 1991.

10. Jasas R., Bychovco kronika ir jos reikšmė. Knygoje “Lietuvos metraštis Bychovco kronika”. Vilnius, 1971.

11. Jurginis J., A. Kojelavičiaus “Lietuvos istorija” ir jos reikšmė. Knyga, Kojelavičius-Vijūkas A., Lietuvos istorija. Vilnius, 1988.

12. KiaupaZ. Baltų žemių vienijimosi priežastys. Gimtoji istorija. Elektroninis leidinys.

13. Kojelavičius-Vijūkas A., Lietuvos istorija. Vilnius, 1988 (Vertimas iš lotynų kalbos, išleista Dancige 1650).

14. Latvis H., Vartbergė H., Livonijos kronikos. Vilnius, „Mokslas“, 1991.

15. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. 9 t. Vilnius, 1982.

16. Lietuvos istorija, Red. A. Šapoka. Vilnius, “Mokslas”, 1990.

17. Lietuvos metraštis Bychovco kronika. Vilnius, 1971.

18. Lithuania. Chamber’s ENCYCLOPEDIA A Dictionary of universal knowledge (New Edition), Vol. VI, Humber to Malta. William & Robert Chambers, Limited London and Edinburgh, J. B. Lippincott Company, Philadelphija, 1890.

19. Mačernis R., LDK karų ir karybos istorija. Iš „Lietuva Šeimos enciklopedija“, Kaunas, „Šviesa“, 2006.

20. Narbutt T., Dzieje narodu litewskiego, w krótkości zebrane. Wilno, 1847.

21. Ochmański J., Historia Litwy, 2 ed. Wrocław, 1982. (Pagal M. Giedraitį).

22. Paszkiewicz H., The Origin of Russia. London, 1954. (Pagal M. Giedraitį).

23. Pašuta V., Lietuvos valstybės susidarymas. Vilnius, “Mintis”, 1971.

24. Pichel Ch. L. T., Žemaitija. Kaunas, „Ajeta“, 1991.

25. Regesta Lithuaniae ab origine usque ad Magni Ducatus cum Regno Poloniane unionum. Warsaw, 1930. (Pagal M. Giedraitį).

26. Strzelczyk J., Bolesław Chrobry, Warsaw, 2003.

Kaunas, 2011-03-10 Patikslinta 2011-10-08 ir 2014-05-12

P.S. Nasugebiejau īkeltė žemielapiū er nuotraukū, katrus siūlau paėiškuotė laikraštė „VORUTA` sandieliē (archyvė); lėngvā rondama internetė.

Dėdelē lauko skaitytuojū pastabūm, vu īpatingā naujūm žėniūm; dalinkemuos tou kon naujē pavykst `atrastė`.

Su geriausēs linkiėjėmās

Benis

M Ė S L Ė S, S P U O R Ā

Vytautas Januševičius, 2014-05-18

Norėjau pasakyti kad žemaičiai nebuvo tauta jie buvo karių luomas kaip ir lietuviai. O šiaip medžiaga yra verta dėmesio. Ir dar norėjau sužinoti ar pats vertėte į žemaičių kalbą ar samdėt vertėje.

Benis, 2014-05-14

Labai dėkoju už atsiliepimą. Dėl `tautos` bus reikalinga diskusija. Bet noriu atsiklausti, ar Jūsų žinutę galima talpinti Žemaičių Alkoje?

Dėl žemaičių kalbos paaiškinu; galite už ją kritikuoti, užrašiau pats, kaip suprantu pagal savo plungiškių šnektą. Rašymo patirties visai neturiu.

Vytautas Januševičius, 2014-05-19

Labai malonu Benai, kad atsiliepėt. Jūsų darbą perskaičiau gal kiek paviršutiniškai todėl kol kas nieko kritiško neturiu. O pats aš taipogi užsiimu raštvedyba tik mano pakraipa mitologinė ir jinai pasineria giliau negi praeities metraščiai taip buvo išdėstęs savo medžiagą ir Narbutas. Taip pat ieškau vertėjų į tarmines šnektas. Manau mudviev būtų apie pabendrauti. Na jeigu yra kas nors kitiems naudingo iš mūsų susirašinėjimo prašom talpinkit Žemaičių Alkoje. Man kirba kaip galėtumėm susitikti ir pabendrauti.

Benis, 2014-05-19

Naujienos apie senovės aisčių ar žemaičių mitologiją būtų vertingos daugeliui besidominčių tuo klausimu. Aš neįsigijau T. Narbuto „Lietuvių tautos istorijos“ I tomo, o iš kitų tomų supratau,- dėl to daug svarbių žinių neturiu `po ranka`. Vertėju į žemaičių kalbą tikrai negalėčiau būti, o pabendrauti proga būtų, jei galėtum atvykti į Palangos biblioteką birželio 07 dieną. Ten (III aukšte) 11 val. prasidės „Žemaitu susėspėitėms, kor pasėrokousem aple Žemaitėjės istuorėjė ligi Dorbės mūšė 1260 m“. Visa programa turėtų netrukus `atsirasti` Žemaitiu Alkos Naujynū skireliė. Galėtum paruošti pranešimą apie aisčių ar žemaičių mitologiją. Manau, dar `įtilptum` į programą su papildomu pranešimu. Pranešimus numatoma spausdinti planuojamoje knygoje.

 

Api mus

Žemaitiu alka yr vienintelė Švėntvietė Lietovuo atstatyta pagal archeoluogėniu kasėniejėmu medžiaga ont Bėrotas kalna Palonguo. Archeoluogs V.Žolkus tus kasėniejėmus pabėnge1983m.vo prof,L klimka nustatė ,kad tai yr bovusi Švėntykla -stebykla.

Dar 1989m. Palonguos žemaitiu draugėjė inicijava tuos švėntyklas atstatyma ont Bėrotas kalna,bet tam pasėpriešėna Palonguos klebuons,nuors pruojekts bova padaryts(arch.S.Manomaitis).Teka pruojekta padiet ont lėntynas.Tik 1997m pabaiguo Palonguos žemaitiu draugėjės seniūns

A.Narmonts rada tinkama vėita pruojektou ėr pritarus merou P.Žeimiou bova pradietė darbaa.Tam bova išvalyts šiukšlyns ėr nukasta kopa bova atstatyta užpylus atvežto grunto… 1998m ont atstatytas kuopas bova sostatytė padarytė stolpaa -dievybės. 998m.06 20 vyka pėrmuoji ,,Rasuos „švėntė.

Ta švėntykla pagal Augostė Narmonta pasiūlyma bova pavadinta ŽEMAITIU ALKA


Pagal saulės laida i jūra ėr stolpū išdiestyma gal nustatyt tuokės kalėnduorėnės švėntės:

  • Kuova 21d-Naujėje Metaa
  • Balondė 23-Jorė(Jorgėnės)
  • Gegožės 13d-Milda(MeilėsėrTaikuos deivė)
  • Bėrželė 21-Rasos
  • Groudė 24d Kūčios ėr daug kėtū.

Jorės švėnte Palonguos pajūrie bova pati svarbiausė-tai ganiavuos pradė.

Ožkūros OGNEELĖ aukuojami grūdaa ,gyduomuosės žuolės ėr gintara smėlkalaa…Skaituoma MALDA,gėidamas gėismės,vo vasara vykst maudynės jūruo.Tor gyduomu savybiu ėr 3 kūlee ont katrū reek vasara po pėitu pasiediet…

BŪK ŽEMAITIS IR SKIRK:

2% Pajamų mokesčio

Draugijos veiklai paremti

Kodas: 300539100

Iš kart dėkojam! 

Renginių Kalendorius

Turite Klausimų?

Skaitliukas

Svetainėje lankosi 47 svečiai ir nėra prisijungusių narių