Api Dorbės Mūšė

Santrauka

1260 m. liepos 13 d. prie Durbės ežero (dab. Latvija) įvykęs mūšis yra viena didžiausių ir reikšmingiausių pergalių prieš Vokiečių ordiną visoje Pabaltijo kryžiaus karų istorijoje. Šioje studijoje apžvelgiamas jos kontekstas, priežastys ir pasekmės.

XIII a. viduryje Vokiečių ordinas Pabaltijyje buvo per žingsnį nuo galutinės pergalės. 1230 m. įsikūręs Kulmo žemėje prie Vyslos ir iš ten pradėjęs sėkmingą Prūsijos nukariavimą, 1237 m. jis prisijungė Kalavijuočių ordiną ir perėmė jo valdas Livonijoje, kurias toliau plėtė. Lietuvos valdovas Mindaugas nesugebėjo tam pasipriešinti.

1248 m. Lietuvoje pratrūkęs vidaus karas atvedė į Vokiečių ordino glėbį iš pradžių į sostą pretenduojantį Mindaugo sūnėną Tautvilą, o paskui ir patį Mindaugą, kuris mainais už pagalbą užleido kryžiuočiams didžiąją dalį Žemaitijos, šiaurines jotvingių žemes (Dainavą) bei Nadruvą. Netrukus šias donacijas papildė ir Sėla bei Skalva. Vokiečių ordinas galėjo save sveikinti. Pavojingiausia jo priešininkė Lietuva 1251-1253 m. buvo suskaldyta, pakrikštyta ir neutralizuota. Ją apėmusi suirutė paveikė ir kitas baltų gentis: prūsai (pamedėnai, varmiai ir notangai) 1249 m. sudarė Christburgo taiką, Žiemgala pasidavė 1250 m., Pietų Kuršas – 1252–1253 m. (šiaurinis buvo užkariautas dar 1244 m.). Rimčiau kovoti pajėgė tik Semba, bet 1255 m. pradžioje su Čekijos karaliaus Otokaro II pagalba ją taip pat pavyko palaužti. Baltų tarpe įsivyravo kapituliacinės nuotaikos: Vėluvos pilį, kurią nadruviai su jotvingiais 1255 m. pastatė savo žemėms pridengti, dar tais pačiais metais Vokiečių ordinui išdavė pati įgula. Ir vis dėlto šiomis dramatiškomis aplinkybėmis žemaičiai sugebėjo pereiti į puolimą.

Tai buvo išties neįtikėtinas įvykių posūkis. Iš pažiūros žemaičiai turėjo būti demoralizuoti Lietuvos vidaus karų: iš pradžių jie rėmė Tautvilą, kuris buvo jų kunigaikščio Vykinto sesers sūnus, vėliau, 1252 m. pabaigoje, persimetė į Mindaugo pusę, bet 1253 m. liepą buvo iškeisti į karūną. Vis dėlto žemaičiai sugebėjo nepasimesti ir, užuot pasidavę Ordinui, ryžtingai jam pasipriešino. Jų tarpe iškilo naujas lyderis – Alminas (Aleman), kuris užsimojo atsikovoti iš Ordino Kuršą ir tokiu būdu įrodyti Mindaugui, kad, kovojant prieš kryžiuočius, galima laimėti daugiau, negu jiems pataikaujant. Sembos sutriuškinimo akivaizdoje tai buvo daugiau negu drąsu.

Vis dėlto vėlesni įvykiai patvirtino posakį, kad sėkmė šypsosi narsiesiems. Pirmasis Almino žygis į Kuršą, vykęs apytikriai 1256 m. pirmojoje pusėje, baigėsi sėkmingai. Atsakomasis Vokiečių ordino reidas žemaičių taip pat neišgąsdino – 1257 m. pradžioje jie vėl puolė ir prie Klaipėdos sumušė Livonijos magistro kariuomenę. Žuvo 12 Ordino riterių, pats magistras buvo sužeistas ir vos ne vos sugebėjo prasimušti į pilį.

Po šio mūšio žemaičiai pasiūlė Ordinui sudaryti paliaubas – tai leido jiems išvengti dar vieno kryžiuočių įsiveržimo į jų teritoriją. Kryžiuočiai sutiko, nes tikėjosi, kad paliaubų metu pavyks įtikinti žemaičių lyderius pasekti Mindaugo pavyzdžiu.

Tačiau jų lūkesčiai nepasiteisino. Almino nepaveikė net tai, kad, baigiantis paliauboms, 1259 m. rugpjūčio 7 d., Mindaugas vėl užrašė Žemaitiją Ordinui. 1259 m. vasaros pabaigoje ar rudens pradžioje jo vadovaujami žemaičiai vėl įsiveržė į Kuršą ir prie Skuodo sumušė juos atsivijusią Ordino kariuomenę. Žuvo 33 Ordino riteriai.

Po šios pergalės žemaičiai nedelsdami surengė dar vieną žygį į Kuršą. Livonijos krašto magistras nusprendė juos sutikti prie Vartajos pilies, tačiau žemaičiai pasirodė vakare, kitoje Vartajos upės slėnio pusėje, ir jis nesiryžo jų pulti iš karto. Tuo tarpu naktį žemaičiai sėkmingai atsiraukė ir grįžo namo be nuostolių. Bandymai pateikti tai kaip Ordino pergalę gėdingai žlugo: žiemgaliai, buvę Livonijos magistro kariuomenėje, pasidarė atitinkamas išvadas ir, grįžę namo, išvijo kryžiuočių įgulas iš savo pilių.

Ordinas nusprendė keisti taktiką: užuot rengus grobiamuosius žygius į priešų žemes, buvo sugalvota čia statyti pilis. Vos prasidėjus 1259 m. žiemai, Livonijos magistras surengė žygį į Žiemgalą – atakavo Tervetę, o paskui atsitraukęs pastatė pilį Duobėje. Žemaičiai ją nedelsdami užpuolė, bet, tuo pasinaudodami, kryžiuočiai pačioje 1259 m. pabaigoje buvo įsiveržė į pačią Žemaitiją ir Karšuvos žemėje pastatė Šv. Jurgio pilį arba Georgenburgą, lokalizuojamą Vilkų Lauko I piliakalnyje.

Žemaičiams tai turėjo tapti rimta problema: XIII a. jie dar nebuvo įvaldę pilių apsiausties technologijų. Tačiau išeitis buvo rasta – žemaičiai užblokavo Georgenburgą, šalia pastatydami savo pilį (lokalizuojamą Vilkų Lauko II piliakalnyje).

Georgenburgo įgulos padėtis komplikavosi, atsargos išseko, todėl 1260 m. liepos pradžioje jungtinės Ordino pajėgos iš Livonijos ir Prūsijos susirinko Klaipėdoje, ketindamos žygiuoti jai į pagalbą. Ordino kariuomenėje būta ir danų iš šiaurinės Estijos bei švedų kryžininkų, kuriems vadovavo kunigaikštis Karlas Ulfsonas (Karl Ulfsson). Tikslus kariuomenės dydis nėra žinomas, bet atsižvelgiant į Livonijos ir Prūsijos mobilizacinius pajėgumus, Ordinas galėjo turėti aštuonis tūkstančius karių ar net daugiau.

Žemaičiai galėjo jiems priešpastatyti vos pusę tiek, tad kraštui grėsė Sembos likimas. Vis dėlto šiomis kritinėmis aplinkybėmis jie ir vėl nepasimetė ir su keturiais tūkstančiais vyrų įsiveržė į Kuršą, stengdamiesi patraukti Ordino kariuomenę paskui save.

Akiplėšiška rizika pasiteisino su kaupu. Pasikliaudamas kiekybiniu savo kariuomenės pranašumu, Livonijos magistras leidosi paskui įsibrovėlius, nusprendęs, kad Žemaitiją bus galima užpulti po to, kai bus sunaikinta jos kariuomenė.

Perdėtas pasitikėjimas savim nulėmė ir kitą fatališką Ordino vadovybės klaidą. Mūšio su žemaičiais išvakarėse Ordino kariuomenėje buvę kuršiai paprašė, kad pergalės atveju jiems būtų sugrąžintos žemaičių į nelaisvę paimtos moterys ir vaikai. Bet, užuot pažadėję patenkinti šį visai natūralų prašymą, kryžiuočiai kuršiams atsakė, kad su jų gentainiais bus elgiamasi pagal visiems žinomus karo papročius. Matyt, tokiu būdu norėta įgąsdinti kuršius, kurie ankstesniuose mūšiuose su žemaičiais nerodydavo deramo entuziazmo. Tačiau šantažo poveikis buvo priešingas. Kai liepos 13 d. kryžiuočių ir žemaičių kariuomenės susitiko prie Durbės ežero, kuršiai vieningai ėmė trauktis, o dalis netgi atsuko ginklus prieš savo vakarykščius viešpačius. Jų pavyzdžiu pasekė ir estai. Ordino kariuomenė staiga sumažėjo, be to, jai teko kautis neparankiomis sąlygomis – drėgname slėnyje, kuriame sunkiai šarvuoti riteriai negalėjo smogti visa jėga. Taigi pralaimėjimas tapo neišvengiamas. Žuvo 150 Ordino brolių su Livonijos magistru ir Prūsijos maršalu priešakyje. Didesnių nuostolių Vokiečių ordinas patyrė tik 1410 m. liepos 15 d. įvykusiame Žalgirio mūšyje, kuriame žuvo 200 Ordino brolių.

Žemaičių pergalė prie Durbės sukrėtė visą Pabaltijį. Georgenburgo ir Duobės pilys buvo paskubomis apleistos. 1260 m. rudenį prasidėjo 14 metų trukęs Didysis prūsų sukilimas. Kuršiai į savo pilis pasikvietė žemaičių įgulas. Tiesa, Vokiečių ordinui netrukus pavyko užimti Dzintarę, kurioje, keršijant už sukilimą, buvo išžudyti ne tik vyrai, bet ir visi paaugliai nuo 11 metų. Vis dėlto 1261 m. vasarį žemaičiai dar kartą sumušė kryžiuočius prie Lielvardės. Po šito sukilo netgi Saremos estai.

Mindaugas delsė ilgiausiai, nenorėdamas pripažinti, kad visą dešimtmetį vykdė klaidingą politiką. Vis dėlto galiausiai Lietuvos diduomenės – ypač savo seserėno Treniotos – spaudžiamas ir paties Ordino provokuojamas Mindaugas buvo priverstas nutraukti sąjungą su kryžiuočiais, atsisakyti krikščionybės ir paremti žemaičius. Tokiu būdu Lietuvos teritorinis vientisumas buvo atkurtas. Alminas pasiekė savo.

Apibendrinant Durbės mūšio ir visų 1253–1261 m. žemaičių kovų rezultatus, galima pasakyti, kad nors dėl jų Lietuva pasmerkė save ilgam ir sekinančiam karui, kartu ji įgijo galimybę šitą karą laimėti. Durbės mūšio pasekme galima laikyti ir tai, kad prie Lietuvos prisijungė maždaug trečdalis Kuršo – šios teritorijos ir dabar yra neatsiejama jos dalis. Galop jeigu žemaičiai 1253 m. būtų paklusę Mindaugo valiai ir pasidavę Ordinui, šis būtų sukūręs Pabaltijyje vieningą valstybę, o tokiu atveju ne tik Prūsija, bet ir dabartinės Latvija su Estija nebūtų išvengusios germanizacijos. Taigi Durbės mūšį galima laikyti vienu iš reikšmingiausių ne tik Lietuvos, bet ir viso Baltijos regiono istorijos įvykių.

Durbės mūšis

Istorija, priežastys, pasekmės

Inga Baranauskienė

Vietoj įžangos

1260 m. liepos 13 d. prie Durbės ežero (dab. Latvija) žemaičių laimėta pergalė prieš Vokiečių ordiną – vienas svarbiausių įvykių Lietuvos istorijoje. Savo reikšme ir mastais ji nusileidžia nebent tik Žalgiriui, o kai kuriais atžvilgiais yra net įstabesnė – juk prie Durbės žemaičiai sugebėjo sutriuškinti jungtines ir gerokai gausesnes Livonijos ir Prūsijos kryžiuočių pajėgas, talkinami tik mūšio metu į jų pusę perėjusių kuršių. Žemaičių drąsa ir dvasios stiprybė tapo pavyzdžiu visoms Pabaltijo gentims, pradedant prūsais, baigiant Saremos estais. Tai, kad kuršių teritorija nuo Palangos iki Rietavo ir Skuodo šiandien priklauso Lietuvai, taip pat yra tiesioginė šio mūšio pasekmė. Apskritai Durbės mūšis tapo įvykiu, tam tikra linkme pakreipusiu viso Pabaltijo istoriją.

Istoriografijoje Durbės mūšio reikšmė suvokta jau seniai. Jis išsamiai nagrinėjamas tiek Pabaltijo kryžiaus karų, tiek Mindaugo epochos kontekste. Zenonas Ivinskis yra paskyręs Durbės mūšiui ir specialią studiją [1]. Vis dėlto vėlesni tyrinėjimai leido patikslinti ir net naujai interpretuoti kai kuriuos su šiuo mūšiu susijusius klausimus. Artėjantis 750 metų Durbės mūšio jubiliejus yra gera proga pateikti naują apibendrintą šios didžiosios žemaičių pergalės vaizdą.

Vokiečių ordinas Pabaltijyje ir jo karai su Lietuva

Iki XIII a. vidurio Vokiečių ordino ekspansija Pabaltijyje buvo veržli ir nesulaikoma. 1230 m. įsikūręs Kulmo žemėje prie Vyslos ir iš ten pradėjęs sėkmingą Prūsijos nukariavimą, 1237 m. jis prisijungė Šiaulių mūšyje sutriuškintą Kalavijuočių ordiną ir tokiu būdu įgijo valdų Livonijoje (lyvių žemes, Latgalą ir pietinę Estiją). Po Šiaulių mūšio 1236 m. Kuršas buvo patekęs į Lietuvos įtaką, bet 1244–1245 m. Ordinas užkariavo šiaurės Kuršą – čia buvo pastatyta Kuldygos pilis, užimta Embutė. Mindaugas nesėkmingai bandė ginti Lietuvos įtakoje buvusias kuršių žemes. Jis puolė Embutę, bet nepastebėjo miške pasislėpusio Kuldygos komtūro atvesto kryžiuočių būrio, o šis, palaukęs, kol lietuviai nulips nuo žirgų, norėdami pradėti šturmą, užpuolė juos ir sutriuškino [2]. Po metų surengtas lietuvių žygis dėl vadovybės neapdairumo taip pat baigėsi pralaimėjimu [3].

Apie 1245–1246 m. Livonijos magistras surengė žygį ir į pačią Lietuvą [4]. Tuo metu kilo konfliktas tarp Mindaugo sesers vyro Lengvenio [5] ir trijų brolių – Tuskio, Milgerino ir Ginteikio: šie jį pagrobė ir perdavė kryžiuočiams [6]. Ordinas, pasinaudodamas susidariusiomis aplinkybėmis, užpuolė Lengvenio tėvoniją – kaip manoma, Linkmenų pilį [7], stovėjusią Ginučių piliakalnyje [8] – ir nužudė jo brolį[9]. Išpirktas iš nelaisvės, Lengvenis apie 1247 m. atsikeršijo sėkmingu žygiu į Cėsių apylinkes, kur sumušė jų komtūrą (žuvo pats komtūras ir 9 broliai) [10]. Tačiau netrukus Ordino ekspansijai atsivėrė naujos galimybės: Lietuvoje pratrūko vidaus karas.

Vidaus karas Lietuvoje ir jo kaina

1248 m. pabaigoje Mindaugas pasiuntė savo brolėnus Tautvilą ir Gedvydą, o taip pat jų motinos brolį žemaičių kunigaikštį Vykintą į žygį prieš Smolenską [11]. Tačiau perėję Smolensko kunigaikštystės teritoriją, jie įsiveržė į Maskvos kunigaikštystę ir prie Protvos upės nukovė jos kunigaikštį Michailą Jaroslavičių Narsųjį. Pastarojo broliai ėmė persekioti lietuvių kariuomenę ir netrukus sumušė ją prie Zubcovo [12], Tverės kunigaikštystės teritorijoje. Išsigandęs Mindaugo bausmės, Tautvilas kartu su broliu ir dėde pabėgo pas savo svainį Haličo kunigaikštį Danilą ir ėmė skųstis, kad Mindaugas nori jį nužudyti [13].

Neaišku, kiek šie skundai atitiko realybę. Mindaugas galėjo supykti ant sūnėnų už pralaimėjimą arba už patį konfliktą su Jaroslavičiais, antra vertus, neatmestina, kad Tautvilas šiek tiek sutirštino spalvas, norėdamas turėti dingstį nuversti dėdę.

Remdamasis tikra ar menama skriauda, jis subūrė prieš Mindaugą galingą koaliciją. Be Haličo-Volynės kunigaikščių Tautvilą parėmė Vokiečių ordino Livonijos šaka, jotvingiai ir didelė dalis žemaičių [14] – pirmiausia jų dėdė Vykintas ir kunigaikščiai Bulioniai [15], kurie turėjo savų sąskaitų su Mindaugu (pastarasis buvo atėmęs žmoną iš Vismanto Bulionio [16]). 1250 m. Tautvilas su jungtine savo rėmėjų kariuomene puolė Mindaugo valdas, vėliau Rygoje priėmė krikštą. Tačiau Mindaugui pavyko persivilioti į savo pusę Livonijos krašto magistrą Andrių Štirlandą. 1251 m. pavasarį Andrius Štirlandas pakrikštijo Mindaugą ir išvijo Tautvilą iš Rygos. Tautvilas įsitvirtino Žemaitijoje, Vykinto pilyje Tvirimante (Твиреметь), kuri kol kas nėra patikimai lokalizuota, ir iš čia tęsė kovą su žemaičių bei haličėnų pagalba [17]. Tuo tarpu 1251 m. liepos 17 d. popiežius Inocentas IV paskelbė Lietuvą šv. Petro sosto nuosavybe bei pavedė Kulmo vyskupui karūnuoti Mindaugą Lietuvos karaliumi [18].

Tačiau Mindaugo karūnacija užtruko. Dalis Vokiečių ordino narių buvo nepatenkinti Andriaus Štirlando politika – buvo skleidžiami gandai, kad Mindaugas jį papirko [19]. Matyt, norėdamas išsiaiškinti padėtį, Vokiečių ordino didysis magistras 1252 m. pirmojoje pusėje atsiuntė į Livoniją savo vietininką Eberhardą Zainą – Livonijos eiliuotoji kronika vadina jį krašto magistru [20], bet tai klaida, nes Ordino aktai jį įvardija būtent kaip „didžiojo magistro vietininką“ [21]. Eberhardas Zeinas, matyt, tik perėmė Andriaus Štirlando įgaliojimus, nušalinęs jį nuo pareigų.

Vis dėlto sąjungos su Mindaugu Eberhardas Zainas neatsisakė. Netrukus po atvykimo į Livoniją jis surengė žygį į Žemaitiją [22] – neabejotinai prieš Mindaugo priešininkus, o dar po kelių mėnesių, 1252 m. vasaros pabaigoje ar rudens pradžioje pastatė pirmąją medinę Klaipėdos pilį Danės žiotyse [23].

Klaipėdą nedelsdami apsiautė sembai ir lietuviai – 1253 m. vasario 8 d. akte, nustatančiame kuriamo Klaipėdos miesto ribas, minima „sembų ir lietuvių pilis“ ar įtvirtinta stovykla, kuri, be abejonės, buvo pastatyta apgulos metu [24]. Sembų žygį prieš naujai pastatytą Klaipėdos pilį mini ir Livonijos eiliuotoji kronika [25], nors neatmestina, kad joje į vieną suplakti du žygiai, iš kurių pirmasis vyko 1252 m., o antrasis – 1253 m. (aprašyme teigiama, kad sembų puolimo metu naujai paskirtas Livonijos magistras Anonas Zangerhauzenas kaip tik atvyko į Rygą, o tai įvyko 1253 m. rudenį[26]). Kaip bebūtų, sembams ir lietuviams, kurie neabejotinai buvo žemaičiai, kryžiuočių bazės sunaikinti nepavyko, ir tai privertė Pietų Kuršą paklusti Vokiečių ordinui. 1253 m. balandžio 4 d. Kuršo vyskupas ir Vokiečių ordino atstovai sudarė ir patvirtino Kuršo dalybų aktus, o Klaipėdoje netrukus buvo pradėta statyti nauja mūrinė pilis. Jos komtūru buvo paskirtas Bernardas Harenas, anksčiau buvęs Kuldygos komtūru.[27]

Prie Klaipėdos patirta nesėkmė, atrodo, turėjo įtakos ir žemaičių veiksmams. 1252 m. pabaigoje ar 1253 m. pradžioje jie kartu su jotvingiais pripažino Mindaugo valdžią ir nutraukė paramą Tautvilui – tiesa, Hipatijaus metraštis teigia, kad Mindaugas juos papirko[28]). Kaip bebūtų, Tautvilas kartu su broliu Gedvydu ir šalininkų likučiais iš Žemaitijos bei Jotvos vėl pabėgo į Haličą pas savo svainį Danilą.[29] Vykintas greičiausiai mirė, nes šaltiniuose jis daugiau nebeminimas.

Tokiomis aplinkybėmis Mindaugas pabandė užbaigti vidaus karą. Jis pasiūlė Haličo kunigaikščiui Danilui sudaryti taiką, bet šis nesutiko.[30] Tai buvo grėsmingas priešininkas, 1252 m. bent tris kartus puolęs Lietuvos valdomą Juodąją Rusią ir užėmęs Gardiną [31], todėl Mindaugui rūpėjo išlaikyti sąjungą su Ordinu. Ordinas iš šios sąjungos taip pat tikėjosi naudos. Taigi 1253 m. liepą Andrius Štirlandas organizavo Mindaugo karūnaciją, o Mindaugas atsidėkodamas užrašė kryžiuočiams didžiąją dalį žemaičių ir jotvingių žemių, o taip pat Nadruvą [32]. Dalis Žemaitijos (pusė Raseinių, Betygalos ir Laukuvos žemių) taip pat buvo užrašyta paskirtajam Lietuvos vyskupui – Vokiečių ordino nariui Kristijonui [33].

Lietuvos vidaus karas ir konfliktuojančių pusių sąjungos su Ordinu, matyt, demoralizavo ir kitas baltų gentis: 1249–1253 m. buvo nuslopintas pirmasis prūsų sukilimas, 1250 m. kapituliavo Žiemgala, o 1252–1253 m., kaip jau minėta, buvo užvaldytas anksčiau Lietuvos įtakoje buvęs pietų Kuršas. Taigi, sėkmingai naudodamasi Lietuvos kunigaikščių vidaus konfliktais, Vokiečių ordinas atsidūrė per žingsnį nuo galutinės pergalės Pabaltijyje, ir tikriausiai niekas neįsivaizdavo, kad jis čia ir sustos.

Almino fenomenas ir sembai

Akmenėlis, apvertęs smagiai įsivažiavusį Vokiečių ordino politikos vežimą, be abejo, buvo žemaičiai – būtent jų sprendimas nepaklusti Mindaugo valiai ir nepasiduoti kryžiuočiams nulėmė tolesnius įvykius. Visgi, neatmestina, kad tam tikrą vaidmenį šioje dramoje suvaidino ir sembai.

Pamėginkime įsivaizduoti politinę padėtį to meto Žemaitijoje. Pirmiausiai turime suprasti, kad Žemaitija nebuvo integralus, vieno valdovo valdomas politinis darinys. 1219 m. Lietuvos sutartyje su Haliču-Volyne įvardijami bent du žemaičių kunigaikščiai – Gerdvilas ir Vykintas. Be to, sutarties tekstas suponuoja, kad žemaitiškos buvo ir gausios kunigaikščių Ruškaičių bei Bulionių giminės [34] (tą patvirtintų ir anksčiau minėta Vismanto Bulionio žūtis prie Vykinto pilies). Mindaugo donaciniuose aktuose įvardijamos bent 6 žemaičių žemės (Raseiniai, Laukuva, Betygala, Ariogala, Karšuva, Kražiai [35]). Taigi struktūrine prasme Žemaitija buvo labai fragmentuota.

Politine prasme ji taip pat negalėjo būti vieninga, o vidaus karas Lietuvoje žemaičius turėjo visiškai demoralizuoti. Tautvilo rėmėjai iki 1252 m. pabaigos diskreditavo save ir greičiausiai liko be lyderių. Mindaugo rėmėjai, 1252–1253 m. sandūroje įgiję kritinę persvarą, 1253 m. vasarą turėjo diskredituotis dar labiau, nes Mindaugas, užuot įvertinęs jų atsidavimą ir ėmęsis juos ginti, užleido Žemaitiją Ordinui.

Paprastai tokioje situacijoje atsidūrusioms politinėms bendruomenėms nepavyksta išvengti vidinės sumaišties ir jos tampa lengvu užkariautojų grobiu. Kad taip neatsitiko Žemaitijai, yra bemaž stebuklas.

Deja, šaltiniai neatskleidžia mums Žemaitijos atsparumo priežasčių. Eiliuotoji Livonijos kronika tepasako, kad čia gyveno „sumanus didvyris“ vardu Alminas ar Algminas (Aleman), kurį žemaičiai išsirinko savo vyresniuoju, ir kuris užsimojo atsikovoti Kuršą, kad įrodytų Mindaugui, jog kovojant prieš Ordiną, galima laimėti daugiau, negu jam nuolaidžiaujant [36]. Taigi Alminas čia pasirododeo ex machina – neaišku, nei iš kokios žemės jis kilo, nei iš kokiai politinei stovyklai priklausė anksčiau. Neaišku, netgi kada tiksliai jis ėmėsi vadovauti žemaičiams. Belieka tik spėlioti.

Taigi ką apie Alminą pasako jo programinės nuostatos? Pirma, Alminas siekė atkurti gerus santykius su Mindaugu, taigi jis arba turėjo priklausyti Mindaugo rėmėjų stovyklai nuo pat pradžių, arba persimesti į ją 1252/1253 m. sandūroje. Antra, Almino noras atsikovoti Kuršą suponuoja, kad jis turėjo būti kilęs iš Vakarinės Žemaitijos dalies (pvz., vėliau išskirtinę reikšmę įgijusios Medininkų žemės arba Karšuvos, į kurią Ordinas nukreipė savo ataką 1259 m. gale) – Centrinės Žemaitijos atstovą turbūt labiau būtų dominusi Žiemgala. Trečia, Almino noras grąžinti Žemaitiją atgal į Lietuvos sudėtį, užuot kūrus savo atskirą valstybę, perša mintį, kad iki lemtingų įvykių jis nepriklausė elito viršūnėlei. Tačiau žmogui iš šono – net ir tokiam talentingam karvedžiui kaip Alminas – būtų buvę sunku prasimušti į krašto lyderius be pašalinės pagalbos.

Kas galėjo tokią pagalbą suteikti? Žvilgsnis nejučiomis krypsta į sembus. Sembai buvo marga bendruomenė, panašiai kaip ir žemaičiai, tačiau prieš Ordiną jie kovojo ryžtingai ir pakankamai sėkmingai. Su žemaičiais jie, kaip jau minėta, bendradarbiavo dar 1252 m., puldami Klaipėdą, o Mindaugo sprendimas atiduoti Ordinui Žemaitiją ir Nadruvą sembams reiškė, kad kryžiuočiai atsidurs ant jų slenksčio ne tik iš pietų, bet ir iš šiaurės pusės. Trumpiau tariant, būtent sembai buvo labiausiai suinteresuoti, kad Žemaitija nepasiduotų Ordinui, ir būtent jie pradžioje galėjo paremti Alminą.

Galiausiai reikia atsakyti į klausimą, kada Alminas perėmė vadovavimą žemaičiams. Istoriografijoje jo išrinkimas paprastai datuojamas 1255 m. pabaiga[37], bet šiuo atveju vargu ar galima sutikti su įsivyravusia nuomone. Eiliuotoji Livonijos kronika, pradėdama pasakojimą apie Almino žygius, kalba apie jo išrinkimą kaip apie kažkada anksčiau įvykusį faktą: „Sumanus buvo didvyris,/Išrinktas pačių žemaičių.“[38] Be to, sunku įsivaizduoti, kad žemaičiai, sužinoję apie Mindaugo sprendimą atiduoti juos Ordinui, nebūtų ėmęsi jokių veiksmų. Logiškai mąstant, Alminas turėjo būti išrinktas žemaičių seniūnu jau 1253 m., nes būtent tada sprendėsi principinis klausimas, – pasiduoti ar priešintis.

Tuo metu sembai dar buvo laisvi ir greičiausiai planavo antrąjį žygį prieš Klaipėdą, taigi jie tikrai galėjo paremti Alminą finansiškai ar kitais būdais. Antra vertus, prielaida, kad Alminas pirmaisiais metais orientavosi į sembus paaiškintų, kodėl iki 1253-1255 m. jis nesiėmė aktyvių savarankiškų veiksmų.

Kaip bebūtų, susidaro įspūdis, kad žemaičių sprendimas nepasiduoti Ordino valdžiai kryžiuočių tarpe sukėlė nemenką sumaištį. Andrius Štirlandas buvo galutinai atstatydintas iš Livonijos magistro pareigų ir išvyko iš krašto. Eberhardas Zainas netrukus taip pat išvyko ir paprašė Ordino didįjį magistrą Poponą Osterną, kad šis paskirtų Livonijai naują krašto magistrą. Šios pareigos buvo pavestos Anonui Zangerhauzenui.

Sembai, kaip jau minėta, pasinaudodami tarpuvaldžiu Livonijoje, puolė Klaipėdą. Puolimas nepavyko, bet atvykęs į Rygą Anonas Zangerhauzenas ėmėsi organizuoti keršto žygį. Greičiausiai 1253/1254 m. žiemą jis per Kuršių Neriją nužygiavo į Sembą ir ją nusiaubė. Tačiau sembai sugebėjo surinkti kariuomenę ir sumušė magistrą pakeliui namo [39].

Sembos kaip svarbiausio priešininko sunaikinimas tapo svarbiausiu Ordino prioritetu. 1254 m. pabaigoje Prūsiškoji ordino šaka atsikvietė galingą talkininką – Čekijos karalių Otokarą II – su daugiatūkstantine kariuomene. 1255 m. pirmosiomis savaitėmis Semboje surengtos negailestingos skerdynės, ir kraštas pasidavė. Liko tik keli pavieniai pasipriešinimo židiniai pakraščiuose, bet ir juos kryžiuočiai sudorojo iki metų pabaigos [40].

Atsitraukus pagrindinėms Otokaro II pajėgoms, jotvingiai, nadruviai ir skalviai surengė jungtinį žygį į Sembą, mėgindami ją išvaduoti [41].

Šią operaciją verta aptarti išsamiau. XIV a. pradžioje rašęs Vokiečių ordino kronikininkas Petras Dusburgietis, aprašydamas Prūsiją, užsiminė, kad Nadruvoje buvo svarbiausia visų baltų šventvietė Romuva, o joje gyveno vyriausiasis žynys krivis, kuriam pagonys baltai paklusdavo kaip krikščionys popiežiui [42]. Galimas dalykas, kad krivio įtaka buvo smarkiai perdėta, bet kažkokį vaidmenį Nadruvos Romuva vis tiek turėjo vaidinti, antraip kam Petras Dusburgietis būtų ją minėjęs? Ieškant šio kulto centro įtakos apraiškų, į akis krenta būtent mūsų aptariamas nadruvių, skalvių ir jotvingių bandymas išvaduoti Sembą.

Verta pabrėžti, kad Skalva ir Nadruva buvo santykinai nedideli teritoriniai junginiai. Tragiškas Sembos likimas turėjo juos išgąsdinti ir priversti derėtis dėl palankesnių pasidavimo sąlygų. Tuo tarpu jotvingiai turėjo savo rūpesčių. Dar 1254 m. pietines jų žemes smarkiai nuniokojo Haličo kunigaikštis Danilas – dalis jotvingių pripažino jo valdžią. Kita dalis flirtavo su Danilo sąjungininku Mozūrų kunigaikščiu Ziemovitu, kuris taip pat siekė užvaldyti šį regioną [43]. 1254 m. rudenį Racionže Danilas ir Ziemovitas sudarė su Vokiečių ordinu sutartį, pagal kurią Ordinui turėjo atitekti du trečdaliai Jotvos, o jiems – vienas trečdalis, kurį, savo ruožtu, buvo planuojama pasidalinti pusiau. Taigi 1255 m. jotvingiams turėjo rūpėti visų pirma savo žemių apsauga. Įtikinti juos eiti į pagalbą sembams galėjo tik stiprus religinis autoritetas, ir labai tikėtina, kad tai padarė būtent Romuvos krivis.

Tačiau žygis nebuvo sėkmingas – Semba buvo pernelyg smarkiai demoralizuota, kad joje būtų galima atkurti pagonių valdžią. Taigi jungtinė kariuomenė atsitraukė ir pastatė Vėluvos pilį, kuri turėjo dengti Nadruvos prieigas. Bet ir čia ištiko nesėkmė: vos po kelių mėnesių iš sembų pabėgėlių sudaryta Vėluvos įgula išdavė pilį Vokiečių ordinui [44]. Iki 1255 m. buvo sunaikinti paskutiniai pasipriešinimo židiniai Sembos pakraščiuose, o jos centre pastatyta Karaliaučiaus pilis [45]. Ir štai tuomet, kai Vokiečių ordino pergalė Pabaltijyje atrodė arčiau, negu bet kada, Alminas ir jo žemaičiai netikėtai perėjo į kontrpuolimą.

Fortes Fortuna juvat

Iš tikrųjų nežinome, kada tikslai žemaičiai surengė savo pirmąjį žygį į Livonijos valdomą Kuršą. Livonijos Eiliuotoje kronikoje jo aprašymas eina iš karto po pasakojimo apie nesėkmingą Anono Zangerhauzeno 1253–1254 m. žygį į Sembą [46], bet čia praleidžiamas prūsiškosios Ordino šakos įvykdytas Sembos užkariavimas. Teoriškai žemaičių žygis į Kuršą galėjo vykti ir 1254 m. Vis dėlto, kadangi po jo įvykiai ėmė rutuliotis greitai, istoriografijoje šis žygis tradiciškai datuojamas 1255 m. pabaiga ar 1256 m. [47].

Vokiečių ordinas nepaliko šio akibrokšto be atsako. Livonijos krašto magistras Anonas Zangerhauzenas nedelsdamas sušaukė kariuomenę ir surengė žygį į Žemaitiją. Livonijos eiliuotoji kronika teigia, kad, nepaisant smulkių žemaičių išpuolių, žygis truko devynerias dienas, ir kad per tą laiką kraštas buvo nusiaubtas skersai išilgai [48], bet neatrodo, kad Ordinas būtų pasiekęs konkrečių laimėjimų. Žemaičiai laikėsi tvirtai.

Tolesnius karo veiksmus šiek tiek pristabdė vadovybės kaita Livonijoje: 1256–1257 m. sandūroje krašto magistras Anonas Zangerhauzenas buvo išrinktas Vokiečių ordino didžiuoju magistru. Į savo ankstesnes pareigas jis tuoj pat paskyrė Burchardą Hornhauzeną, buvusį Karaliaučiaus pilies komtūrą. Jam bemaž iš karto teko susidurti su rimtu iššūkiu, mat, Klaipėdos apylinkėse pasirodė žemaičių kariuomenė. Paskubomis surinkęs apie tūkstantį karių (per 40 ordino riterių ir apie 500 kuršių) Burchardas Hornhauzenas išskubėjo ten, bet jis akivaizdžiai neįvertino priešo pajėgumo. Mūšis pasibaigė visišku Ordino pralaimėjimu. Žuvo 12 riterių. Pats Burchardas Hornhauzenas buvo sužeistas ir tik per didžiausią vargą sugebėjo prasimušti į Klaipėdą [49].

Išsigydęs žaizdas, jis grįžo į Rygą ir nedelsdamas ėmė ruoštis keršto žygiui. Tuo tarpu žemaičių vadovybė blaiviai įvertino situaciją ir pasiuntė į Rygą pasiuntinius, siūlydama Ordinui paliaubas. Burchardas Hornhauzenas ir kiti kryžiuočių vadai sutiko, tikėdamiesi, kad ilgainiui žemaičių kovinis užsidegimas išsivadės, ir jie patys gera valia sutiks priimti krikščionybę. Paliaubos buvo sudarytos dvejiems metams (maždaug nuo 1257 m. vidurio iki 1259 m. vidurio), ir Livonijos eiliuotoji kronika pažymi, kad žemaičiai jų sąžiningai laikėsi [50].

Mindaugo politika. Kaip jau minėta, pradėdamas kovą prieš Ordiną, Alminas tikėjosi patraukti į savo pusę Mindaugą. Greičiausiai jis manė, kad Mindaugas atsisakė Žemaitijos tik aplinkybių verčiamas, ir kad užbaigęs vidaus karą, jis vėl pasistengs atkurti Lietuvos teritorinį vientisumą, – taip elgėsi Vytautas ir Jogaila XIV a. pabaigoje – XV a. pradžioje, ir tai būtų buvę natūralu bet kuriam sveikai mąstančiam Lietuvos valdovui, nes Žemaitija buvo neatsiejama jos dalis. Tačiau Mindaugo politika netrukus parodė, kad jis puoselėja visai kitokią Lietuvos viziją ir kitaip supranta savo valdomos valstybės gyvybinius interesus.

Karą su brolėnais Mindaugas užbaigė 1254 m. Tautvilui buvo atiduota anksčiau užvaldyta Polocko kunigaikštystė. Haličo kunigaikštį Danilą, 1253 m. pabaigoje popiežiaus legato vainikuotą Rusios karaliumi, Mindaugas užganėdino, atiduodamas jam pietines jotvingių žemes, o jo sūnui Romanui – Naugarduką (tiesa, šį jis turėjo valdyti kaip Mindaugo vasalas). Papildomu taikos garantu tapo kito Danilo sūnaus Švarno vedybos su Mindaugo dukterimi [51].

Tačiau savo pozicijas Lietuvoje Mindaugas stengėsi įtvirtinti, remdamasis katalikiška ideologija. 1255 m. kovo 6 d. jis su Ordino pagalba išsirūpino popiežiaus Aleksandro IV leidimą karūnuoti Lietuvos karaliumi savo sūnų. Be to – ir tai dar svarbiau – Aleksandras IV suteikė Mindaugui teisę „pajungti tavo žinion ir laimėti Kristaus tikėjimui“ gretimas pagonių ir „netikėlių“ rusų kraštus ir a priore patvirtino būsimus užkariavimus [52]. Taigi, nepaisant nuolaidų kunigaikščiu Danilui, pagrindinis Mindaugo tikslas buvo ekspansija rytų kryptimi, kurią jis tikėjosi vykdyti su katalikybės platinimo vėliava.

Čia jo ir Danilo interesai iš dalies sutapo. Danilas ieškojo sąjungininkų prieš tuo metu Rusią pajungusius mongolus-totorius – būtent todėl jis priėmė iš popiežiaus karališką karūną ir sutiko padaryti Rusios stačiatikių bažnyčią pavaldžią Romai. 1255 m. buvo suplanuotas jungtinis Danilo ir Mindaugo pajėgų žygis prieš mongolus-totorius ir jų vasalus – per Vozviaglį į Kijevą. Tačiau žygis baigėsi apgailėtinai: Danilas atžygiavo prie Vozviaglio pirmas, paėmė pilį ir su visu grobiu patraukė atgal; apie tai sužinojęs lietuvius vedantis Romanas Danilovičius nusprendė paleisti savo kariuomenę, o pats prisidėti prie tėvo, tačiau lietuviai nepakluso – apmaudaudami dėl to, kad liko be grobio, jie patraukė į Lucko apylinkes, tai yra sąjungininkų žemes, ir jas nusiaubė; galiausiai jie buvo sumušti Danilui pavaldžių vietinių kunigaikščių.[53]

Šis epizodas ne tik sužlugdė Mindaugo užmojus, bet ir atskleidė gilumines jo valdymo problemas. Vargu, ar lietuvių kariuomenės maištą galima aiškinti vien apmaudu dėl grobio praradimo – tai galėjo būti svarbu eiliniams, bet vadai privalėjo atsižvelgti į savo valdovo interesus ir mažų mažiausiai nukreipti maištaujančią kariuomenę nuo jo sąjungininkų valdų. Tai, kad jie pasielgė priešingai, liudija tik viena – Mindaugas nebeturėjo autoriteto savo karvedžių tarpe.

Dar reikia pasakyti, kad vienas iš maištininkų vadų buvo įtakingos, galbūt žemaitiškos Ruškaičių giminės atstovas Sirvydas. Jis nežuvo per mūšį su Danilo žmonėmis, taigi turėjo grįžti į Lietuvą, kur greičiausiai buvo įgijęs valdų. Bet Mindaugas vargu ar galėjo draugiškai priimti savo karvedį po to, kai šis nesuvaldė kariuomenės ir galiausiai ją prarado. Konfliktas buvo neišvengiamas, ir atrodo, kad Mindaugas sprendė senuoju būdu – tai yra su Vokiečių ordino pagalba, mainais už kurią 1255 m. spalį teko užrašyti Livonijos magistrui Sėlą [54].

Žinoma šiuos užrašymus galėjo skatinti ir ganėtinai dviprasmiška Romos kurijos laikysena. Dar 1253 m. šalia Mindaugo pasirinkto Lietuvos vyskupo Kristijono popiežius Inocentas IV buvo įšventinęs alternatyvų Lietuvos vyskupą Vitą, remiamą Haličo kunigaikščio Danilo sąjungininko Mozūrų kunigaikščio Ziemovito. 1254 m., Mindaugui susitaikius su Danilu, Vitas atsistatydino iš pareigų. Tačiau 1255–1257 m. iškilo dar rimtesnė problema. 1255 m. Mindaugas sudegino Liubliną [55], o Krokuvos kunigaikštis Boleslovas Drovusis, atsakydamas į tai, išsirūpino iš popiežiaus Aleksandro IV leidimą organizuoti kryžiaus žygį prieš lietuvius ir jotvingius. Be to, Boleslovas Drovusis pasikvietė į Lenkiją Tamplierių ordiną, dovanodamas jam Lukovo pilį. 1257 m. pradžioje Aleksandras IV leido joje įsteigti misijinę Lukovo vyskupystę. Žinoma, kai kurie istorikai mano, jog Boleslovo Droviojo organizuojamas kryžiaus žygis neturėjo liesti Mindaugo valdų ir kad žygius į Lenkiją 1253, 1255, 1257 ir 1258 m. vykdė Mindaugui nepaklūstantys ir su jotvingiais bendradarbiaujantys Lietuvos periferijos didžiūnai [56], bet net ir jie pripažįsta, kad karo atveju tokios subtilybės niekam nebūtų rūpėję. Tą gerai suprato ir Vokiečių ordinas. Neabejotina, kad būtent jo spaudžiamas 1257 m. rugpjūtį Aleksandras IV atšaukė savo sankciją Boleslovo Droviojo organizuojamam kryžiaus žygiui prieš lietuvius [57]. Vis dėlto, nors šiais veiksmais Vokiečių ordinas gynė savo, kaip Pabaltijo pagonių užkariavimo monopolininko interesus, jis nepraleido progos paspausti Mindaugą ir 1257 m. privertė jį pakartoti atskirų Žemaitijos žemių, o taip pat Nadruvos ir pusės Dainavos užrašymą, motyvuojant tuo, kad Ordino broliai „pasiruošę suteikti savo pagalbą veikiau mums nei kitiems krikščionims“ [58]. Tais pačiais metais Mindaugas užrašė Ordinui jau visą Žemaitiją [59] – greičiausiai tokio akto kryžiuočiams prireikė, siekiant užsitikrinti, kad sudarius paliaubas su žemaičiais, Mindaugas jų neparems.

1258–1259 m. žiemą Lietuva patyrė mongolų karvedžio Burundajaus antpuolį. Mindaugas sugebėjo apsiginti ir netgi išnaudoti situaciją savo naudai: kadangi į Burundajus kariuomenę buvo pašaukti ir Haličo-Volynės kunigaikščiai, pasinaudojus šia dingstimi Naugarduką valdęs kunigaikščio Danilo sūnus Romanas buvo suimtas, ir ši kunigaikštystė grįžo į tiesioginėn lietuvių valdžion (operaciją įvykdė Tautvilas ir Mindaugo sūnus Vaišalgas [60], valdęs Naugarduką iki 1254 m., o paskui tapęs stačiatikių vienuoliu [61] ir apie 1257 m. įkūręs vienuolyną Lietuvos ir Naugarduko kunigaikštystės paribyje [62]). Tačiau mongolų-totorių antpuolis paskatino Mindaugą toliau stiprinti sąjungą su Vokiečių ordinu. 1259 m. rugpjūčio 7 d. jis jam dar kartą užrašė Žemaitiją, Dainavą (Jotvą), išskyrus kai kurias smulkias žemes, o taip pat Skalvą [63], kurios paminėjimas greičiausiai reiškia tai, kad ši žemė buvo atsidūrusi žemaičių įtakoje (iki 1255 m. ji, matyt, glaudėsi prie Sembos).

Vis dėlto svarbiausia buvo tai, kad Almino viltys patraukti Mindaugą į savo pusę ir tokiu būdu užsitikrinti Lietuvos paramą žlugo. Į naująjį kovų etapą Žemaitija įžengė vienišesnė, negu bet kada – palaikoma vos kelių silpnų sąjungininkų, kurie geriausiu atveju galėjo tik pridengti jos užnugarį.

Ir vienas lauke karys

Bene įstabiausia šioje istorijoje yra žemaičių kovingumas. Atrodytų, viskas buvo prieš juos, ir vis dėlto jie nepalūžo ir nepaleido iniciatyvos iš rankų. Livonijos eiliuotoji kronika pasakoja, kad, priartėjus paliaubų pabaigai, žemaičių „karaliai“ surengė didelę puotą, ir vyriausiasis iš jų – be abejo, čia kalbama apie kronikoje anksčiau paminėtą Alminą – pasiūlė vėl žygiuoti į „krikščionių kraštą“ [64]. Į šį aprašymą verta atkreipti dėmesį, nes gali būti, kad būtent toks žemaičių praktikuojamas kolektyvinis sprendimų priėmimo būdas neleido jų tarpe konformistinėms nuotaikoms.

Kitu atramos tašku, kaip visada tokiais atvejais, tapo tikėjimas.

Iki XIII a. vidurio žemaičiai prie savo senojo tikėjimo nebuvo pernelyg prisirišę: 1250-1251 m. jie mielai rėmė krikštą priėmusį Tautvilą, o 1252 m. pakluso taip pat pasikrikštijusiam Mindaugui. Bet 1253–1259 m. akivaizdžiai įvyko lūžis. Livonijos eiliuotoji kronika vaizdingai aprašo, kaip, rengiantis naujajam žygiui, žemaičių žynys iškilmingai paaukojo gyvulį ir išbūrė pergalę, jeigu dievams bus paaukota trečioji karo grobio dalis, o kariai savo ruožtu pažadėjo deginti dievams „šarvus ir žirgus“, jeigu jiems iš tiesų bus lemta sutriuškinti Ordino brolius[ 65].

Žygis prasidėjo 1259 m. rugpjūčio ar rugsėjo mėnesį – Eiliuotoji Livonijos kronika užsimena, kad žemaičiai buvo užsimoję atimti iš kuršių tais metais surinktą derlių [66]. Buvo surinkta apie tris tūkstančius karių [67]. Maršrutas vedė jau pramintu keliu į Kuršą.Kuršiams tai, aišku, nieko gero nežadėjo. Viduramžių karo papročiai būdavo žiaurūs, o prisiminus tai, kad 1256 m. kuršiai patys buvo dalyvavę Ordino žygyje į Žemaitiją[68], buvo galima tikėtis paties blogiausio. Vis dėlto netgi toks šališkas šaltinis, kaip Livonijos eiliuotoji kronika, užsimena, kad žemaičiai kuršius ir Ordino riterius bei kitus vokiečius traktavo skirtingai: pirmieji turėjo būti imami į nelaisvę, o antruosius liepta naikinti be pasigailėjimo [69]. Tolimesni įvykiai patvirtino, kad, nepaisant agresyvios politikos, žemaičiams pavyko laimėti kuršių simpatijas.